25

Vakar atšvenčiau savo dvidešimt penktąjį gimtadienį. Pirmąjį jubiliejų. Atsižvelgiant į svarbesnius gimtadienius, pavyzdžiui šešioliktas – gauni pasą, aštuonioliktas – gali nusipirkti gerti alkoholio ir cigarečių. Vėliau visi gimtadieniai tarsi skirti gimtkaupimui, o ne gavimui, pavyzdžiui vyro susiradimui, karjeros keliui, pasaulio pažinimui ir jei to neturi – tau bus palinkėta. Iš palinkėjimu galima labai aiškiai suprasti ko tau trūksta (kitų akimis). Dvidešimt penktasis yra tarsi mini ataskaita – mano atveju man linkėjo realizacijos ir darbo, kuris man patiktų (aš negaliu su tuo nesutikti). Visgi kokie penkeri metai atgal buvau įsitikinusi, kad kokioj mėsmalėje aš begyvenčiau, tuo metu kai kelsiu taurę už dvidešimt penkis metus šioje žemėje, jau bus viskas susitvarkę. Na ką gi, ką gi, yra pliusų ir aš ne vergė Izaura, kuri gyvena vien tarp negandų, bet kur mano vieta pasaulyje? Ką daryti? Kas man patinka? vis dar atviri klausimai. Šiaip aš stengiuosi kaupti džiugias akimirkas, kurias prisiminus iš juoko ir laimės plyšta žandai, aš stengiuosi gyventi taip, kad viskas būtų aišku. Priešingai nei įprasta tokiam jubiliejiniui gimtadieniui aš nenusiteikiau šventimui be saiko, o su gera drauge (su kuria vis dar ieškom savo vietos pasauly)išgėrėm šampano (šampanizuoto birzgalo) daug kalbėjom apie gyvenimą, apkabinau balkoną kinietiškais balionais su užrašu „I LOVE YOU“ (taip jau gavosi) ir tiesiog pasibuvom. Aš džiaugiuosi, kad neprasidėjau su baltom mišrainėm, kijevo kotletais ir alkoholio upėm, nes tai buvo ne tai ko noriu iš tiesų. Dress kodas – artimas treningui, no make up stilius – tai kas buvo mano gimtadienio tonas, nes aš to trokštu šiuo metu iš gyvenimo – tikrumo, natūralumo.
Aš pasavau nuo įtampos ir stabtelėjau susivokti, o kas keisčiausia, man gerai ir aš tikrai džiaugiuosi, nes tai milijono verta proga. Kas mane nustebino – tai išsakyta ir neišsakyta nuomonė – kaip tu gali taip? Paprastai, aš greičiausiai net penktadalio neturiu to ką turi tie užsisukę žmonės su savo verslo skambučiais, susitikimais, veidais nespindinčios jokios emocijos, bespalviais pilkais kostiumėliais, tarp stiklo sienų, bet jie neturi to gabalėlio laisvės ir atokvėpio, kurį turiu aš. Jie pasiima kelias savaites atostogų, per kurias jaučiasi kalti, nuvažiuoja į tolimą kraštą, kelia nuotraukas į feisbuką ir slapta liūdi, kad jų laisvė tetrunka pora savaičių per metus. Kadaise aš pavydėjau tokiems žmonėms, dabar man jų gaila, nes didžiausia prabanga laisvė ir galimybė rinktis ką veikti ir ką daryti su savo gyvenimu, neįsipareigoti prabangiam automobiliui, neįsipareigoti savo socialiniam statusui. Aš svajoju apie tai, kad ką beveikčiau – tai turėtų naudą ir prasmę pasauliui, o ne kažkam, ko aš nemačiau ir nepažįstu krautų kapitalą, dar ir dar be pabaigos. Todėl visi tie sveikinimai ir linkėjimai rasti save – yra prasmingi. Prasmingi buvo ir šie metai – lašas drąsos, keli stabtelėjimai, akimirkos liūdesiui, kažkiek baimės ir nerimo, tačiau nieko nesigailiu ir laiko netrokštu atgal atsukti, o tai parodo, kad viską padariau teisingai. Teisingiausiu keliu man pačiai.
Tebūnie šie metai – kupini prasmingų galimybių.

SALIUT!

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *