Šiandien sužinojau (t.y. gavau paskutinius egzaminų rezultatus), kad sėkmingai baigiau studijas. Tai buvo ne šiaip studijos, o pragaro studijos. Po daugelio paskaitų išeidavau su mintimi, nejau aš tokia kvaila, kad taip visiškai nieko nesuprantu. Ne protingesnė kas kartą, o vis didesniam šoke.
Aš žilau.
Aš verkiau.
Grasinausi, kad mesiu visą šitą reikalą.
Bet nemečiau, o kantriai degindama nervų ląsteles ėjau į priekį. Jei manęs paklaustų, koks tavo didžiausias gyvenimo iššūkis – tai VU ekonomika.
Nežinau, kuris neturi nuoskaudų iš mokyklos dienų, bet aš ten buvau nurašyta viskam, kas susideda iš skaičių. Kai tau dar pienas nuo lūpų nenudžiūvęs, o jau girdi „ne visi gabūs matematikai/chemija/fizikai“…Aš ir nesakau, kad esu gabi, bet visi tokie demotyvaciniai paguodimai, atveda prie to, kad net nesistengi kažką daryti, o užleidi vietą gabiems, tą padariau ir aš, o kaip parodė ateitis, gabuoliai gyvena eilinius gyvenimus ir nieko ten stebuklingo, bet gi būtinai reikia kažką paaukštinti/kažką pažeminti.
Tai gi po mokyklos baigta kolegija, o po jos pamąsčiau tai ką aš šeši, kad universiteto baigti negaliu. Tada įstojau į ekonomiką padraugauti su skaičiais ir visai kita mokslų puse. Nebuvo lengva, bet didelė to dalis buvo, įsitikinimas, kad aš negaliu/nemoku, nes niekad nemokėjau. Kapanojausi, nervinausi, verkiau, bet įveikiau, o to sėkmės paslaptis, aš pamiršau visus tuos pamokymus, kad reikia gabumų, aš įdėjau darbo, kuris kartais buvo bukas, bet baigiau studijas, iš kurių greičiausiai išsinešu ne ten įgytas specifines žinias, o tai, kad niekas nežino mano galimybių, nes net ir aš jų nežinau. Matyt kai kitam konstatuoji faktą, ką jis sugeba/ko ne reikia labai pasverti savo žodžius. Universitete paklausta kokias studijas esu baigus kažką mygdavau, nes absoliučiai visi buvo kažką šioje srityje jau nuveikę ar išmokę, net priėmimo komisija stojimo metu nepanoro skaičiuoti balų, jei ne geradarė moteris, kuri ėmė ir suskaičiavo stojamąjį balą be psichų, kad turimi kreditai atitinka reikalavimus ir kliūčių įstoti nėra.
Tai gi trejų metų universiteto etapas baigėsi. Ar aš laiminga? Taip. Per tą laiką nebuvo nei vienos skolos, nei vieno perlaikymo.
Kodėl parašiau įrašą apie šį etapą ir jo priešistorę, tai tik tam, kad eilinį kartą parodyti, kaip stereotipai ir kadaise sukurtos nuostatos kaišioja kojas siekiant naujų tikslų.
Šia žeme vaikšto ne tik favoritai. Vietos po saulę užtenka visiems. Pasakyti, kad gauni viską ko nori – per ne lyg drąsu, tačiau bet kuriuo atveju geriau pabandyti, nes būna, kad pasiseka.
(0)Nepatinka
(0)