Eglės tviska, miestas blizga, prekybos centrai sprogsta – dovanas perkam ir pakuojam. Tik kiek tame džiaugsmo?. Keiksmas kai nerandi parkingo vietos, ar kas nors per ilgai išvažinėja ir taip gaižti savo brangias minutes, įbėgi į parduotuvę prie lentynos neprasibraut, keiksmas vėl, bet braunies, galų gale gauni ko reikia, stengies neskaičiuot kiek išleidai ir po eilės tokių metų aš pasakiau sau stop, nes daugiau taip nebegaliu. Aš noriu džiaugtis švente, po galais, aš noriu šventę švęsti, o ne galą gauti ir atėjus laikui švęsti norėti miegoti. Kalėdų karštinė džiugus reikalas prekybininkams, bet eiliniam mirtingajam tai gali būti depresijos forma, jei netikit, pagūglinkit.
Kad ir kaip norėtųsi apkaltinti Kalėdas, kad jas kažkas komercializavo, ar tas kas nors išniekino Valentino dieną, tai iš tikrųjų tas, kažkas, esam mes patys. Mūsų įpročiai per Kalėdas užsiprašyti tų dovanų, kurių patys neįperkam, vaikų auklėjimas motyvu, jei busi geras gausi dovanų, paverčia kažkokiais materialistais. Vargas dėl Kalėdų dovanų, stalo nukrovimo ir panašių dalykų yra pačių mūsų susikurtos problemos, kurių tikrai nėra. Žiemos šventės nėra skirtos persivalgymui ar trijų atlyginimų išleidimui dovanojant tas dovanas, po kurių jaučiama kaltė, kad oh boy šįmet persistengiau ir vėl. Ar daug kainuoja iškepti blėką sausainių ar pyragą? Ar tikrai uogienės stiklainiukas nenudžiugina?. Tiesiog tas nebevertinama. Kiekvienai metais statistiškai vis daugiau yra išleidžiama dovanoms, bet kažkaip nematau daug besidžiaugiančių šiuo faktu, dūsavimas kiek visko daug reikia ir kaip tai daug kainuoja. Kas kartą pamačius kalėdinį stalą aš garsiai arba tyliai paklausiu, o kam tiek maisto, ar mes nuo šiol tiek valgom, nes dažniausiai tai mums pakanka trečdalio kiek yra. Man nepatinka šaldytuvai po balių, prigrūsti maisto, kurį „reikia“ suvalgyti, aš nemėgstu vargo virtuvėje gaminti tą, kas nebus suvalgyta. Šeimyniniuose susibūrimuose aš matau bendravimo prasmę, bet ne valgymo ir pilnų pilvų gargaliavimo. Brangiausi dalykai jau senokai yra tapę – laikas, patirtis ir žinios, į šią šventą trejybę aš jau įpratau investuoti. Mano gyvenime materialius daiktus jau senokai nusvėrė kursų, seminarų, koncertų, spektaklių, kelionių svarstyklės. Kadaise buvau žmogus – čiupinėtojas, gerai, kai sumoki daug, ir turi ką paimti į rankas, ir viskas čia labai faina, bet tie pačiupinėjimai labai greitai praranda prasmę, nes šviesos greičiu pradėjau norėti vis kitų daiktų, geresnių, pažangesnių ir panašiai. Tik sukaupta patirtis ir žinios man atveria akis ko man iš tiesų reikia. Aš pradėjau gailėti laiko pokalbiams, kurie man nuobodūs, diskusijoms, kurios nepraturtina, darbams, kurių prasmės nematau.
Aš visada norėjau psichologiškai gyventi gerai. Be jokių „pakentėk ir praeis“ ar klišinių frazių, „kas nenužudo padaro mus stipresnius“. Atsakymų ieškojau nuo paaiškinimų kaip veikia smegeninė iki arbakadabra mokymų, bet atsakymas buvo arčiau nei galvojau ir tai – elementarus dėkingumas. Taip, čia tas, kur jautiesi dėkingas už tai, kad kvėpuoji, kad esi gyvas. Kad dėkingumas yra stiprus dalykas tai faktas, jį galima surasti ir religinėse apeigose, ir psichologų straipsniuose, apie tai koks galingas žodis ačiū. Aš labai ciniškai atšaudydavau į pamokymus, kad vertinčiau tai ką turiu, nes man atrodė tai savaime suprantami dalykai. Kuo daugiau turėjau, kuo kišenės pilnėjo – tuo labiau aš buvau nelaimingesnė. Skaitydama knygas apie daug pasiekusius žmones vis rasdavau užuominų, kad jie dėkoja ne už maserati automobilį , o už galimybę skaityti knygą po medžiu. Aš tikrai netapau vienuoliu, pardavusiu ferrari, bet pradėjau mokytis dėkoti ir pajausti dėkingumą, o su šiais jausmais atėjo pilnatvės jausmas.
Kol internetai pildosi naujametiniais pažadais – pradėti sportuoti, sveikai maitintis, priaugti ar numesti svorio, daugiau skaityti, daugiau miegoti, negerti, nesikeikti, nesinervinti, aš, asmeniškai, baigiau šią propogandą, nes vis tiek neįgyvendinu tų pažadų. Kiekvieni metai mane nustebina savaip, su savo paruošta programa – ir šie išmokė supratimo, kad mažiau yra daugiau. Mano močiutė mėgo sakyti, „kad davė Dievas visko, tik nedavė gana“, ir savo gobšumo metais aš vis galvojau, nu kas per nesąmonė, bet vis dažniau ir dažniau stebėdama ta kasdieninį visko negana procesą, aš prisimenu šį posakį ir jį pakartoju savo mintyse.
Kas kartą kai apsilankau seno žmogaus namuose, kaip ir įprasta matau išrikiuotas nuotraukas, ir kartą bežiūrėdama į jas suvokiau, kad mirusių iš tų nuotraukų daugiau nei gyvų belikę, ir ar tikrai jaustis dėkingu už tai, kad turi progą gyventi yra tokia niekinga smulkmė, nublankstantį prieš naują iphon‘ą ar automobilį?. Nemanau.
Per šventes aš siūlau pajausti dėkingumą, ne tą paviršutinišką, kur į instagram‘ą pakliūna išdorotų kalėdinių kalakutų nuotraukos, o tą vidinį, už žmones, kuriuos turim kol kas šalia. Mes jau dovanojam brangiausius dalykus – laiką ir dėmesį, o visi blizgantys priedai, tai tik smulkmenos dėl kurių neverta sukti galvos.
Ramių švenčių!
(3)Nepatinka
(0)