Atėjo super laikai. Dienos, kai turi būti pats geriausias visame kame, kantrus it akmuo, kurio nesuskaldysi, turtingas ir protingas, ir dar nesuvokiamai giliai dvasingas, ir gražus, ir darbštus neskaičiuojantis darbo valandų, bet sudaryti įvaizdį lyg visa ši tobulybė išplaukia natūraliai. Visas tas buvimas pačiu pačiausiu veda prie to, kad aštuonmetis įkiša savo kvailą galvą į kilpą, paauglė dietomis ir grožio kultu save nustekena, jauna moteris ieško tobulų santykiu su netobulu vyru, pamiršdama apie savigarbą, o vidutiniame amžiuje, jei atsilaiko, žmogus imasi taurės ir egzistencinės savižudybės. O senoliai? Senoliai gyvena. Jie matė karo, jautė badą, prarado artimuosius, bet išjautę visą jausmų mėsmalę, nuolankiai sudėję rankas dar sugeba bažnyčioje padėkoti Dievui.
Aš visai nesiruošiu išspjauti dar vieno didaktinio įrašo apie gyvenimo džiaugsmą ir kvailio šypseną pasauliui. Šis įrašas skirtas mano nusistebėjimui. Kaip esant saugioje šalyje, kurioje nevažiuoja tankai gatvėmis, veikia medicinos sistema, psichologinė pagalba, o juntamas toks sunkumas visame kame. Visada norisi geriau, gražiau, daugiau ir aš sutinku, kad noras tobulėti yra geriausias spyris į užpakalį kažką nuveikti. Bet man tų visų super mamų, super darbuotojų, super mega sexy divų kultas pradeda smaugti. Kuo daugiau kalbama apie toleranciją tuo mažiau jos lieka. Svetimų etikečių skaitytojai ir pinigų skaičiuotojai, dietų ir gyvenimo būdo vedliai, koučingistai ir darboholikai perfekcionistai…Visa tai supa mane, tobulumo sistemos alsavimą jaučiu į nugarą. Aš sau dar senais laikais, kai žiūrėdama pro langą, bekrapštant nosį, pasakiau, jog nekonkuruosiu su pirmūne, nesistengsiu nustebint šokiruojančiu elgesiu, o tiesiog būsiu savimi. Dabar būti savimi – nerekomenduotinas elgesys. Tokį žmogų sunku konkretizuoti, sudėtinga numatyti jo elgesį, geriau turėti pašonėje vieną iš idealų sekėją ir juo manipuliuoti.
Mano didžiausias troškimas – ramybė. Gyventi idėjomis ir mintimis iš savęs. Aš nesu titanas, mane ne kaip veikia klausytojo akių vartymas, negeras žodis už nugaros, nors gi turiu būti nepalaužiama, bet akimirkomis jaučiu kaip palūžtų besistengiant pranokti save. Aš pergyvenu dėl smulkmenų, nesilankau reguliariai sporto klube, nes tingiu, mėgstu patogiai gulinėti su knyga rankoje. Abejoju ar kelių metų perspektyvoje būsiu super karjeristė. Atrodo, kad esu nevykėlė, nors gyvenu paprastą gyvenimą.
Va čia ir slypi šių dienų pandoros skrynios turinys: gyvenant paprastą gyvenimą, gretimai matai super žmones, kurie su savo super gyvenimais – žlugdo akyse. Net bažnyčios pamokose skirtose jaunavedžiams buvo kalbama apie tokią super meilę, kurios aš turbūt net nesuvokiu.
Graudžiai juokinga.
(0)Nepatinka
(0)