Mano rankose dar viena knyga apie motinystę ir vaikus. Pradžioje labiau dairiausi į knygas – instrukcijas, kaip prižiūrėti kūdikį, ką jam duot, ko neduot, kaip paimt, kaip neimt, kitaip sakant technišku požiūriu, tačiau ilgainiui pajaučiau, kad gal čia labiau yra širdies ir galvos reikalas, nei miklių rankų.
Vaiva Rykštaitė yra ganėtinai žinoma autorė, aktyviai matoma socialinėse medijose, na, o aš nesu jos aktyviausia palaikytoja, nes skaitant postus, žiūrint storius mane aplanko viena iš dviejų būsenų: kaip gerai pasakė, parašė, atrodo kiekviena žodį ištatuiruoti galima arba ojeij kokia nesąmonė. Na, ryškūs žmonės nepalieka abejingų ir tai yra jų prigimtis, ir darbas. Prieš imantis knygos buvau taip pat nusiteikus, kad arba patiks žiauriai arba kol skaitysiu, tol akis vartysiu.
Ir patiko man išties. Tai knyga apie motinystę, ypatingai apie tą pirmą kartą, kuomet laisva ir nesuvaržyta siela tampa sėslia, vaikiškom tyrelėmis apdrabstyta mama, kaip tai pakeičia požiūrį į save, į kūną, bendravimą su kitais žmonėmis, kiek baimių ir nerimų aplanko, anksčiau kėlusių juoką. Knygoje labai gražiai supintas neutralus ir istorinis požiūris į tam tikrus motinystės faktus su asmeniniais autorės patirtimi bei gyvenimo pamokomis. Man labai patiko esminis fokusavimasis į šiuolaikinę motinystę, kuomet plika akimi matoma tendencija, kad visuomenėje tik būti mama yra negana, šalia to turi dar plėtoti sėkmingą karjerą, o įlysti jaukion šeimos olon – visai ne jėga, visai ne ambicinga. Visai šiai situacijai, nuo kliedėjimo mamyčių forume iki lėkimo strimgalviais per gyvenimą skirta daug minčių, kurios skaitėsi labai lengvai. Žinoma, buvo temų, dėl kurių aš turiu kitokią nuomonę, kitokį nusiteikimą, bent jau kol kas, bet esmė yra suvokti, kad motinystės patirtis yra unikali, ne klišėmis, ne išankstinėmis nuostatomis grįsta.
Aš jau esu senokai suvokusi, kad aš laiminga tada, kai esu balanse ir pusiausvyroje, o motinystę dažniausiai lydi kraštutinės pozicijos, kurios mane gąsdina. Man ši knyga suteikė nusiraminimą, leidžiantį priartėti prie taip ieškomo balanso, joje radau minčių apie tas baimes, kurias ir pati jaučiu, situacijas, kurias pati patiriu ir ši knyga man davė, tai ką galėjo duoti geriausiai – ramybę. Nors ir trumpam.
Nugarėlė: Pirmas, netikėtas, viską sujaukiantis tapsmas mama. Toji patirtis mane ištiko kaip šokas, vėliau virto tapatybės krize, tartum nesibaigiantis meilės priepuolis su paranojos priemaišomis. Vaiko gimimas – tai galimybė iš naujo permąstyti pasaulį. Į šį gyvenimo pokytį nusprendžiau pažvelgti akademiškai ir pirmiausia pačiai sau atsakyti į kilusius klausimus: ar po gimdymo pasikeitė mano smegenys? Ar man reikia mamyčių klubo? Ar vis dar galiu būti seksuali? Kodėl mano močiutės ir kitos Sovietų Sąjungos moterys nežindė savo vaikų? Kas, visuomenės manymu, yra gera mama? Rengdama šią knygą skaičiau daugiau, nei ruošdamasi magistriniam darbui: tai taip asmeniška, o drauge – taip bendra ir taip svarbu mums visoms. Apie save čia pasakoju atviriau nei feisbuke, nors nujaučiu, kad jums vis tiek pasirodys per mažai.
Tai yra mano dovana pirmakartėms, laukinėms, pasiutusioms moterims, kurios pačios nenutuokė viduje slypint pūkuotą švelnią mamytę. Bet ne tik. Ji – ir visoms geriausioms rožinėms merginoms, nė karto nepamynusioms tėvų liepimo namo grįžti devintą. Tikiu, kad tapusios motinomis jūs savyje atpažinote tą laukinę, pasiruošusią už vaiką kautis nagais ir dantimis. Aš esu jūsų sesuo. Motinystėje. Aš esu mama.
Metai: 2018
Puslapių skaičius: 304
Knyga: nuosava
Vertinimas: 5/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 3 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)