Svarbiausia – saikas. Skaityti asmenybės tobulėjimo/ vaikų auginimo knygas yra geras dalykas, nes tokiose knygose galima atrasti požiūrio įvairovę, netingint kažką pritaikyti praktikoje ir taip nors truputį kažką pasigerinti, bet kartais nutinka, kad tokio pobūdžio knygos tiesiog pramuša galvą, žmogus ima kalbėti klišėmis, būti gyvenimo ekspertas, vartoti kažkokias madingas tezes „išeiti iš komforto zonos“, „prieraiši tėvystė“, gerai nepagaudamas nei kokiam kontekste, nei kam tai taikoma. Aš esu linkusi remtis knygomis, ten paieškoti naujų matymo krypčių, tačiau gyvenimą reikia gyventi ir teks kartais suklysti, o knygos, koučeriai, gyvenimo ekspertai, mūsų neapsaugos nuo paties gyvenimo. Ir visai nereikia.
Vaikų auklėjimo mados keičiasi kaip naujos kolekcijos kelnės prekybos centre. Visai neseniai buvo vėl pašlovinta kūdikių dienotvarkė ir rėžimas, tada super greit metamasi į prieraišią tėvystę, kuri plačiuoju mastu buvo sutraktuota, kad jeigu myli vaiką – viską leidi, ko pasekoje užaugo krūvos tiesiog neišauklėtų sulaukėjusių vaikų, ir vėl problemos, ir vėl negerai. Tai ką daryti, kad būtų gerai?.
Ši knyga sakyčiau buvo ir vis dar yra „must read“ vaikų auginimo tema. Man kaip visada yra didžiausias pliusas autorė lietuvė, kuri rašo apie mūsų mentalitetą, nes skaityti kaip ten koks amerikietis augina savo vaikus, nori – nenori, tai tiesiog yra svetima, nes skirtinga socialinė, psichologinė aplinka. Knygoje aptartas platus laikotarpis nuo kūdikio laukimo momento iki paauglystės, užsiminta apie nepilnas šeimas, vaikus patyrusius netektis ir skyrybas. Viena vertus tai yra gerai – gauti platesnio konteksto informaciją apie vaiko psichologinę raidą, tačiau buvo temų, kur norėjosi platesnio aptarimo, bet buvo nušuoliuota toliau. Autorė skatina domėtis į vaikų elgesio problemų kilmę, atliepti jų poreikius, tačiau nebūti vergais, tarnais ir aptarnaujančiu personalu. Būtent šita pozicija man yra artimiausia, nes kaip mano tėvai man sakydavo – tėvai ne auksinė žuvelė, norus pildanti, todėl išlaikyti balansą labai svarbu. Autorė išskiria tėčių vaidmenį nuo pirmųjų vaiko priežiūros dienų, kad tai svarbu tiek vaikui, tiek tėčiui. Tikrai labai daug gerų minčių, palydėtų sveiko proto ir realijų. Ar ši knyga pakeitė mano požiūrį kai kuriais klausimais?. Taip žinoma. Ir tai labai gerai.
Knygų apie vaikų auklėjimą, psichologiją yra labai daug, bet manau ši būtų viena tų, kurią reiktų perskaityti ir skaityti tada, kai viskas gerai, kai ramu, nes tai nėra perauklėjimo knyga, kuri stebuklingai išspręstų įsisenėjusias bėdas. Joje yra labiau fokusuojamasi į problemų kilmę, bet ne į papunkčius ką daryti, kai jau reikalai dega.
Rami, realistiška knyga apie vaikus ir tėvus, kurie bando sugyventi vienuose namuose. Džiaugiuosi, jog skyriau šiai knygai savo laiko.
Nugarėlė: 35 metus konsultuojanti psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė knygoje kalba apie lietuvių patirtį, pritaikomą auginant mūsų vaikus.
Žemėlapis, kad nepasiklystumėt, o nuklydę rastumėt kelią.
Ar tenkinti visus dvimečio „noriu“? Leisti ar neleisti į darželį?
Ar mažajam viskas gerai, jei jis dėvi betmeno kostiumą ir nenori mokytis skaičiuoti?
Ar leisti vaikui bijoti? Ar išgyvens jis mokykloje?
Kūdikio laukimas ir rožinės svajonių pilys – Tėvo vaidmuo – Mažieji skundikai – Naujas didelis pasaulis mokykla – Pirmoji meilė – Santykio kūrimo magija – Netekties, emigracijos, skyrybų vaikai ir kt.
Metai: 2016
Puslapių skaičius: 224
Knyga: pasiskolinta
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 3 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)