Kadangi artėja Black Friday beprotybė, per kurią solidžiai užsiperku knygų, nutariau paskutiniu metu skaityti seniausiai turimas knygas. Šioji – lentynos senbuvė ir be reikalo šitiek gulėjo pamiršta.
Knyga parašyta laiškų ir dienoraščių pavidalu. Ne kartą esu minėjus, kad šitaip pasakojamas istorijas aš mėgstu be galo. Tai jau didelis pliusas iš manęs.
Čilberio kaimo vyrai išeina į karą. Likusios vienišos motinos, žmonos, dukros ir seserys bando išgyventi karo realybėje pačios. Laukdamos siaubo telegramų iš karo jos vis tiek bando gyventi kuo įprasčiau, likti stiprios, savarankiškos bei stengiasi išsaugoti viltį pamatyti savo artimuosius.
Knygoje neišskirsčiau pagrindinių veikėjų, nes pagrindą sudaro kelių moterų laiškai, bei dienoraščiai, kurie atskleidžia kaip verda Čilberio gyvenimas. Vieni žmonės yra dori, gelbėja save ir savo artimą, kiti savanaudiškai bando pralobti, kaip bebūtų visi stengiasi išgyventi ir nors su didele abejone dėl ateities, bando išsaugoti meilę. Kaip bebūtų, karo siaubas paliečia ir patį Čilberį, žmonės beprasmiškai miršta, o tie, kas išgyvena jau niekada nebebus tokie kaip anksčiau.
Tai knyga, kurioje karas neperteiktas per mėsinėjimo prizmę, labiau rašoma apie tai kaip karas paveikia socialinius ryšius. Skirtingi veikėjai, skirtingos situacijos, skirtingi pasirinkimai. Pats choras tai moterų stiprybės, savarankiškumo simbolis, kuris tampa ypatingai jautrus ir simboliškas karo akivaizdoje.
Man labai patiko ši knyga, visiškai to nesitikėjau. Gal vietomis knyga galėjo būti jausmingesnė, nes tema sukrečianti, bet čia jau skonio reikalas. Man atrodo, kad skaitytojams, kuriems skaityti apie karus per daug kraupu ir negatyvu,ši knyga yra geras pasirinkimas, nėra gąsdinanti, be žiaurumo scenų.. Nežinau kaip šią knygą vertinsiu po kurio laiko, bet neseniai užvertus paskutinius lapus – įspūdžiai labai geri.
Nugarėlė: Anglija, Kentas, 1940-ieji.
Tądien Čilberio choras giedojo paskutinį kartą. Tai buvo jo gulbės giesmė. Nebeliko vyrų. Ir vikaras nusprendė, kad choro nebebus. Idiliška Čilberio ramybė sutrupėjo. Sūnūs ir vyrai išėjo į karą. Viskas rodėsi prarasta. Bet ir šiuo tamsiu metu liko viltis. Moterys ryžosi vėl dainuoti. Charizmatiškoji Primrouzė iš naujo subūrė chorą. Jis suvienijo nepaprastas moteris: drovią našlę, išleidusią vienintelį sūnų į karą, vyresniąją vietinio aristokrato dukrą, susižavėjusią paslaptingu dailininku, jos jaunesniąją seserį, išgyvenančią aistringą meilę, žydaitę pabėgėlę, slepiančią šeimos paslaptį, ir pribuvėją, besistengiančią žūtbūt prasimanyti pinigų.
Kai kas chorą laikė galimybe pamiršti savo bėdas, kai kam tai buvo proga regzti intrigas, kai kas tiesiog troško sužibėti, o kai kam choras tebuvo priedanga griauti vėl užgimstančią Čilberio harmoniją.
Metai: 2017
Puslapių skaičius: 432
Knyga: nuosava
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)