Esu prieš kurį laiką skaičiusi šios autorės knygą „Nesutramdyta“. Man toji knyga paliko gerus prisiminimus, todėl kai knygyne pamačiau dar vieną šios autorės knygą – ilgai nedvejojau. Mėgstu šios rašytojos tiesmuką ir atvirą pasakojimo stilių.
Doyle rašo apie gyvenimą. Savo gyvenimo klystkelius, pasiektus dugnus, artimuosius, netektį, sudužusias viltis. Iš pirmo įspūdžio žmonės mato gražią, daugiavaikę šeimą, bet už to slypi ir klampus narkotikų kelias, neplanuotas neštumas, vienatvė ir pasiektas gyvenimo užribis.
Autorė dalinasi mintimis apie šeimą, santuoką, seserystę motinystę. Aprašo daugumai pažįstamas sudėtingas situacijas ir dalinasi tuo, kas jai padėjo jas išbūti. Buvo smagių vietų nusišypsot, buvo liūdnų ir dramatiškų istorijų. Ką manau svarbu paminėti tai, kad knygoje yra nemažai religinio požiūrio, Dievo paminėjimo, nes autorė yra tikinti. Tik tiek, kad jos tikėjimas gana šiuolaikiškas. Manau daliai skaitytojų religinių niuansų gali būti kiek per daug, man buvo jau kiek daugokai. Aš už visų vos per plauką sėkmingai pasibaigusių istorijų matau autorės veiksmus, o ji pati – Dievo valią.
Kartais skaitant jaučiau tam tikrus pasikartojimus, trūko intrigos ir perskaičius nepaliko gilaus prisiminimo. Kadangi apžvalgą rašau jau po kurio laiko, susigulėjus mintims, tai jei manęs paklaustų apie ką knyga, tai sakyčiau „kažkas apie gyvenimą“, nors skaityti buvo įdomu. Labiausiai įstrigo įsivaikinimo istorija, kurią giliau paanalizavus, galima pasidaryti daug pamokančių įžvalgų.
Kiekviena knyga turi savo skaitytoją, man ši knyga stiprus viduriukas.
Metai: 2017
Puslapių skaičius: 272
Knyga: nuosava
Vertinimas: 3/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)