Maždaug pusantros savaitės – bedarbė. Kol kas nesigailiu ir galvos į sieną nedaužau „mama, ką aš padariau“. Grįžti nenoriu. Skambučių iš darbo sulaukiau – lyg dirbdama. Tik ko gero atlyginimo nesulauksiu. Darbiniai košmarai traukiasi, aš kažkaip atsipalaidavau ir į praeitį nesigrežioju, nes mano tikslai ne ten. O kur? Nežinau. Šį kartą tikiu, kad gyvenimas sustyguos pats.
Kaip bebūtų šiai dienai mano tikslas nėra pridvisęs ofisas, su kolegom, su kuriais darbuojamės imituodami team work, vadovas , kuris vadovaujasi pasenusiu koučingo metodu iš 2000ųjų amerikoniško vadovėlio, arba dar geriau, pasitelkęs kokį nors tipo inovatyvų metodą iš „Volstryto vilko“ (filmų auka). Realiai visi žiūri sau naudos, slapta laiko špygaitę, kad kolega praskristų. Konkurencija yra buka, arba ji yra arba ne. Visi kas dirba pozicijose, kuriose atlygis ir vertinimas priklauso nuo reitingavimo, žino tokius metodus, kaip kolegos klaidinimas, informacijos nuslėpimas, nenoras bendradarbiauti, nuolatinis pataikavimas vadovui ir pan. Galiu būti laiminga, kad tokius dalykėlius mačiau iš šono, tiesiogiai nedalyvaudama, bet dabar vis pastebiu, kad dauguma skelbimų slepia būtent tokias darbovietes. Kol kas mums nepakeliui. Kadangi esu iš esmės darbštus žmogus paieškau pusės etato darbelių iš namų. Žinoma rinkti kontaktus, ir dirbti failų perkelėtoja – nėra galutinis tikslas. Neseniai tokį skelbimą radau ir išsiunčiau savo cv ir ką gi pirmasis pokalbis. Brokeriai. Susitikimas vero cafe. Aš kaip visada savam style ir nuėjau ne į tą vero cafe. Man reikia Vilniaus gatvės sankirtoje, o aš esu prie katedros. Ačiū Die vero cafe man reikiamas su raudonu stogu, maždaug 4 skambučiai potencialiam darbdaviui ir aš jau ten. Pavėlavau nei daug, nei mažai 10 minučių. Pokalbis kaip visada trumpai apie save, kodėl nebedirbi. Man šiandien buvo atvirumo valandėlė pasipasakojau iš širdies, mane padrąsino, pasikalbėjom, kokie darbai, ką aš moku. Finalas: jiems reikalingas alio alio ragelio žmogus, skambinėtojas, o aš tokį darbą jau atidirbus. Bet nebūtų nuostaba jei dar ateityje susitiktumėm dėl kitos veiklos. Tai buvo vienas iš tų retų pokalbių, kai susitinka kandidatas su nuoširdžiu noru ir darbdavys, kuris ieško darbuotojo sąžiningo, o ne tai, kai susitinka apsikeisti šabloniškom frazėm paskaičius straipsnį „Penki metodai padaryti darbdaviui neišdildomą įspūdį“. Tai gi, žmogiškumas dar nemirė. Linkiu Jiems ko geriausios sėkmės.
O šiandien centre velnioniškai daug žmonių, saulė žeme ridinėjasi ir atrodo, kad niekas nedirba. Dabar valgau košę ir ieškau gyvenimo tikslo.
Rytoj laukia egzaminas, todėl skubu mokytis.
Bučkis,
Bedarbė
(0)Nepatinka
(0)