Aš nesu masinių renginių mėgėja, į knygų mugę einu vien dėl knygų. Nesilankau Kaziuko mugėje, nesilankau Vilniaus dienų skruzdelyne, nesistumdau minioje per valstybinių dienų koncertus. Ten, kur minia, manęs greičiausiai nebus. Nemanau, kad esu asociali, tiesiog mėgstu jaukesnius pasibuvimus, na žinot, vyno taurė, foninė muzika, žvakės, pokalbiai…
Knygų mugė yra smagu. Knygos duoda peno dūšiai, pramankština smegenis. Kaip bebūtų kas kartą išėjus suprantu, kad mugių man gana iki kitų metų.
Pirmiausiai atvykus reikia pasistatyti automobilį, o jau parking‘o aikštelė yra tarsi siaubo romanas. Purvas, pliurzė ir murzini batai, štai toks ateini kultūrintis. Šį kartą dėkingasis minusas visa purvyną sustingdė ir buvo galima apsimesti, kad viskas čia gerai, nes prisiminus pernai…
Eilė. Šiais metais dėl kažkokių neaiškių priežasčių ji buvo milžiniška, nors ankstesniais metais nebuvo išvis, nesuprantu, bet tiek to.
Lankiausi sekmadienį, paskutinę dieną ir mugė man pasirodė jau pavargus. Knygų konsultantai – pardavėjai jau sunkiai vartė liežuvius, tai vienur tai kitur kažką pasiūlydavo, pakomentuodavo, bet dažniausiai tai nelabai entuziastingai. Patys knygų stendai tokie kaip pernai ir prieš tris metus. Tas pats per tą patį. Obuolys amžinai viską sugrūda ir ten kažkaip labai sudėtinga patampa viską nuosekliai išžiūrėti. Gal Almos Litteros ir Tyto Albos, ir visų kitų nėra baisiai inovatyvu viską sudėlioti į eilę, bet jau kai prieini, tai šliauži su visais ir apžiūri. Aišku per tokią mugę ne knygeles vartyt reikia, o vadovautis principu – žinai, pačiupai ir išėjai, bet visgi. Mėgstu pačiupinėti, pasiskaityti anotacijas.
Prekyba. Tai jau aišku, kad knygos nėra spausdinamos iš geros sielos paskatų ar neturėjimo ką veikti, visa to labai didelė dalis – prekyba ir pardavimai. Aš esu alergiška agresyviam pardavimui. Kai kurios leidyklos savo konsultantus išdresiruoja kaip pitbulius, kurie jei neperki vis tiek bando įkalbinėti, giria tą knygą, kiša, bruka, o neduok Die pamatė abejonę akyse, nepaleis, nebent tikrąją to žodžio prasme pabėgsi. Aš esu pirkėja, kuri pavarto, padeda, apeina ratą ir dažnai grįžta įsigyti, tas spaudimas, ir poreikis atsikalbinėti mane vargina. Žinoma ne visur taip, ne visi, ir neabsoliutinu bet, pardavimo stilius skonio reikalas, man nepatinka spaudimas. Aš net ir turėdama pinigų maišus nepirkčiau knygų visų, kurios man pasirodė įdomios, dėl to, kad kai prisirikiuoja eilę į priekį, keičiasi gyvenimas, nuotaika ir tai kas buvo labai aktualu, tampa paprasčiausiai neįdomu. Man patiko viena konsultantė, kuri jau sako pirkit pirkit, pristatė knygą, bet sakau žiūrėkit kiek maišų, kol perskaitysiu, nežinia ar jau bus aktualu, ir ji tikrai suprato idėją, davė info lapuką, nuolaidos kažkokią brošiūrą ir geros kloties palinkėjo. Tai man patinka. Žmogiškas suvokimas, o ne pirkit davai, nes man reikia planus padaryti. Žmonės skaito knygas įvairiai, vieni jas skaitydami lėtai analizuoja, apgalvoja, kiti mechaniškai, greitai. Tas žinoma ir nuo turinio priklauso, jei filosofinę knygą skaitysi automatu – išdurnėsi, tas pats kaip skaitant detektyvą lėtai. Manau žmonės, kurie dirba knygynuose, knygų mugėse ir panašiai, turėtų išmanyti tokius dalykus.
Renginiai. Informaciniame lapuke labai įdomu, realybėje grūstis, nėra vietų, nesigirdi, nesimato ir tiek. Kitas dalykas, kad knygų mugėje esi kupranugaris. Viską, ką nusiperki turi rankose. Kai rankose turi kilogramus knygų, kokie dar renginiai. Aš labai norėčiau, kad būtų kokia nors knygų saugojimo kamera, registratūra, kad būtų galimybė priduoti pirkinius ir toliau gali eiti į knygų pristatymus, susitikimus, diskusijas. Gal tai mano bėda, kad mėgstu komfortą ir niekam daugiau tai nekliudo, bet visgi čia mano potyriai. Įvertinkim, kad gal žmogus turi sveikatos problemų, gal su mažu vaiku atėjo ir visa tą knygų mantą tampytis yra sudėtinga. Kaip bebūtų autoriai, susitikimai, diskusijos vyksta ne tik mugės magišką savaitgalį, galima pamedžioti įvairių renginių bibliotekose, knygynuose, LUNI renginiuose, kurie vyksta labai ramioje ir komfortiškoje aplinkoje, todėl tas lakstymas be galvos su minia kartais atrodo komiškai, nes aš labiau saugau piniginę, nei klausau kas ką kalba.
Perskaičiau ką parašiau ir pirma mintis – burbeklės memuaras. Gal tiesiog didžiausia esmė slypi tame, kad kiek nemėgstu masinių renginių, tiek mėgstu knygas. Visgi turinys nugali prieš formą, taip ir brendu per purvy
ną, stumdausi minioje su nešuliais, atlaikau konsultantų spaudimą, nes grįžus namie ir išrikiavus pirkinius – džiaugiasi širdis.
PS: Šiemet knygų mugė man kainavo 25-30 eurų, įskaičiuojant bilietus ir pirktas gėrybes. Sakyčiau visai gerai
(2)Nepatinka
(0)