Pastaruoju metu pastebiu knygų apie Aušvicą gausą, man patinka kartais paskaityti šia tematika, tačiau nesu tas žmogus, kuris šį žanrą prioretizuotų. Iš vienos pusės tai labai slogi tematika, bet jos perdozavus skaitant galima šiek tiek atbukti, bei pastebiu pasikartojimus, kurie vyrauja knygose, todėl saikas geriausias draugas šiuo klausimu.
Skaitant apie Aušvicą, ne vienoje istorijoje epizodais būdavo minimas vaikų blokas, bet dažniausiai apie jį nebūdavo išsiplečiama, o šį kartą būtent mane ir patraukė knyga, nes visa pasakojama istorija yra apie Aušvice buvusią šeimų stovyklą. Keturiolikmetė Dita ir jos artimieji išplėšti iš savo namų Prahoje atvežami praleisti ilgus metus koncentracijos stovykloje. Dita yra apgyvendinta 31 bloke, su kitais vaikais ir šeimomis. Šiame bloke naciai leidžia įkurti mokyklą, tačiau joje yra draudžiamos knygos. Kontrabanda patekusios knygos į ši bloką yra didžiausia paslaptis, o Dita yra šių knygų saugotoja, kas kartą rizikuodama savo gyvybe ji globoja knygas, suteikdama vaikams galimybę pažinti literatūrą ir suvokti, kad už Aušvico yra didelis ir gražus pasaulis. Šiame beprasmiškame siaubo ir mirties katile knygos tampa viltimi.
Knygoje fokusas yra į gyvenimą ir išgyvenimą Aušvico koncentracijos stovykloje. Dalis veikėjų yra linkę į herojiškumą, kiti labiau foniniai, siekę tiesiog išgyventi, visa tai suteikia adekvatumo pasakojimui, nes ne kiekvienas gali būti didvyris ir tai visiškai suprantama. Puslapiuose atsiskleidžia tikrieji nacių motyvai šeimos bloko klausimu, todėl skaitant yra intrigos. Knygoje yra nemažai veikėjų, tačiau jie ganėtinai ryškūs, todėl nesipainioja. Turbūt dažnas norėtų sužinoti prieš imantis knygos ar ji labai žiauri, tai mano atsakymas būtų, kad tikrai yra labai žiaurių epizodų, kuomet skrandis apsiverčia, bet viskas yra saikingai, tikrai nesiekiama kiekviename puslapyje pakraupinti skaitytoją, bet natūralu, kad vengti žiaurumo rašant apie Aušvicą būtų labai dirbtina ir beprasmiška.
Knygoje man pasirodė labai jautrus ir svarbus momentas Ditos ir jos mamos santykis – Ditos noras apsaugoti mamą, bei mamos abejonės dėl savo dukros vertybių, moralės, nes mergina bręsta aplinkoje, kurioje praktiškai nelikę žmogiškumo. Man kažkaip norėjosi daugiau šios temos plėtojimo, bet jis buvo labiau epizodinis.
Ši knyga buvo įdomi ir įtraukianti, tačiau banguojanti skaitytojo dėmesio išlaikymo klausimu. Nebuvo tas skaitinys, kur nuo pirmo iki paskutinio puslapio negali atsiplėšti. Pradžia ir pirmieji keli šimtai puslapių buvo įtraukiantys, vėliau šioks toks monotoniškumas, o pabaigoje kaip visuomet yra smalsu, kokie bus veikėjų likimai. Jaučiu pareigą pridurti, kad ši knyga tai nėra istorinis faktų metraštis, joje susipina realūs Aušvice buvusių žmonių gyvenimo fragmentai su autoriaus fantazija ir kūryba.
Nugarėlė: Keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Tačiau ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos. Jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.
Metai: 2020
Puslapių skaičius: 448
Knyga: gauta iš leidyklos
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
Antonio Iturbe „Mažiausia pasaulio biblioteka: iškalbinga Aušvico bibliotekininkės drąsos istorija“
Patinka(3)Nepatinka(0)