Šia knyga buvau susidomėjusi pakankamai seniai, bet tiražas jau buvo pasibaigęs, į biblioteką kaip visada kada nors buvau numačius nueiti, nes namuose gyva eilė knygų. Be galo nudžiugau kai leidykla paleido naują tiražą ir ne tik paleido, bet ir pasiūlė knygą man. Suplojau delniukais.
Žinoma apie šią knygą buvau perskaičiusi daug gerų atsiliepimų, o statomi filmai ir serialai pranašavo, kad tai ne šiaip sau kūrinys. Man patinka distopiniai filmai, tačiau tokio žanro knygų nesu daug skaičius, o jei atvirai kažkaip niekas ir nešauna į galvą, todėl labai gali būti, kad tai pirmas perskaitytas tokio žanro kūrinys.
Knygoje pasakojama Fredinės istorija. Ji gyvena Gileado respublikoje, kuri iš laisvos ir modernios tampa nenormaliai, agresyviai konservatyvi. Po įvykusio perversmo visuomenė yra suskaldyta, išsiskyrusios moterys tampa Tarnaitėmis ir apgyvendintos Vadų ir jų žmonų namuose, vadui turi pagimdyti kūdikį. Pagimdyti kūdikiui jos turi tris šansus, kitaip jų laukia priskyrimas Nemoterims ir tremtis į koloniją. Gileadas yra kamuojamas mažo gimstamumo problemos, todėl reprodukcijos klausimas yra itin akylai stebimas, už atliktus abortus gresia mirties bausmė. Fredinė nuolat prisimena savo vyrą Luką ir dukrą, pasakojama apie jos praeitį, kurtą gražų gyvenimą su mylimu vyru, kuris praktiškai per dieną buvo sugriautas dėl svetimų ambicijų ir beprotybės. Moterys ne tik tampa inkubatoriais tačiau paranda ir asmens laisvę, savarankiškai spręsti, rinktis, žiūrėti televiziją ir skaityti. Moteris tampa įrankiu išsaugoti valstybei.
Siužetas nėra paprastas ir lengvai skaitomas. Pirmieji šimtas puslapių yra sunkiai suvokiami kas ir su kuo vyksta, nes nėra didelių įžangų į siužetą, priešistorė atsiskleidžia eigoje, kuomet persipina Fredinės kasdienybė pasikeitusiame Gileade su šeimos ir laisvės prisiminimais. Nepasakyčiau, kad knygoje įvykis veja įvykį, tai labiau suvaržytų moterų kasdienybė, kaip jos bendrauja su Vadais, koks vyrauja santykis su jų Žmonomis, kurios laukia kuomet svetima moteris pagimdys jai vaiką. Taip pat yra ir pasipriešinimo, rizikos, kažkiek žmogiškumo ir visiško nužmogėjimo.
Nors mes negyvenam Gileade ir atrodo esame laisvos moterys laisvoje visuomenėje, bet aš asmeniškai retkarčiais sutinku žmonių, kurių akimis moterų vieta yra gimdykloje ir virtuvėje, todėl skaitant knygą nors ir fantastinio žanro, sutirštintom spalvom, kartais pasijusdavau jog kai kuriems žmonėms Gileado perversmas būtų itin artimas.
Knyga parašyta gana sausu stiliumi ir tai ne dėl to, kad autorė nemokėjo rašyti kaip nors kitaip, o būtent tokia stilistika sustiprina pojūtį koks tas Gileadas – bejausmis, šaltas, praradęs pagarbą.
Ši knyga nėra lengvas skaitinys, nei savo nuotaika, nei stiliumi. Nebuvo itin paprasta skaityti, bet tikrai verta. Knyga parašyta 1985, bet vis dar aktuali iki šių dienų, nes moterų teisės ir laisvės dar tikrai nėra OK lygyje. Pabaiga šios knygos su daug klaustukų, bet dėl to nereikia pergyventi, nes autorė jau rašo tęsinį, kuris pasirodys 2019 rugsėjį ir tikėtina atsakys į tuos klaustukus.
Nugarėlė: Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis.
Bet dabar visa tai jau praeitis.
Metai: 2019
Puslapių skaičius: 336 Knyga: gauta iš leidyklos Vertinimas: 3/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 3 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)