Atradimai

Kiekviename iš mūsų gyvena truputis Kristupo Kolumbo. Mes gyvendami esame pasmerkti atradimams. Kai kurie iš jų būna smulkūs ir tarsi nepastebimi, o kitus galima tiesiog pavadinti Amerikos atradimu. Daug metų klausiau kur mano vieta gyvenime? ką man daryti? ko ne?. Faktas tas, kad aš neturiu talento, neturiu didelių svajonių, o ryžto stokoju. Aš atradau, kad mano skirta bandyti ir eksperimentuoti. Nėra paprasta suvokti, kad esi vidutinybė. Nebijokim šito žodžio. Nežinau tikslios statistikos kiek pasitaiko genijų ir talentų žmonijos tarpe, tam tikrame procente gyventojų, bet faktų faktas jų nėra tiek, kiek žmonių save laiko kažkuo daugiau nei kiti. Nuo to, kad įrašei dainą nesi dainininkas, nuo to, kad pasiuvai sijoną – nesi dizaineris. Tik ilgalaikių metų perspektyvoje pamatai ko verti tavo darbai ir kiek jie reikšmingi. Lenkiu galvą prieš žmones su nemirštančiu talentu. Siuvimas, dainavimas, grojimas ir visi kitai hobiai yra normali veikla būdinga homo sapiensui, bet tituluoti save srities ekspertu, prisistatyti kaip menininku ir pan. tai jau yra „papasakok močiutei“. Tai gi atradau save kaip eksperimentuotoją ir stengiuosi iš to gauti maksimalų pasitenkinimą išnaudodama galimybes, kaip bebūtų dvidešimt penkti metai jau turėtų parodyti turimus neeilinius talentus, o man atsibodo laukti. Aš niekada nejaučiau potraukio kažkokiai veiklai, man visada mokykloje labiausiai patikdavo pertraukos, o tiksliųjų mokslų užduotys itin retai buvo padaromos savarankiškai ir be ašarų, dažniausiai pasikliaudavau „skambutis draugui“. Mokykloje pamatyti vaiko talentus yra nelengva, net ten vyrauja emocinė korupcija, kuo gražiau susuoksi mokytojai, tuo ji gražiau tave tituluos per įvairiausius susirinkimus. Neretai bjauriausio charakterio mokslinčius būna talentingesnis už kaliką. Mano pozicija buvo neužkliūti. Ilgainiui po mokyklos supratau, kad tai idinga, nors ir saugu. Susiformavęs charakteris abejingų nepalieka. Tai dar vienas atradimas. Jei nori, kad tave įvertintų, tave turi pastebėti.
Suvokimas, kad žmonės skirtingi ir tolerancija – man įgimta. Aš visada prijausdavau kažkokiems kitokiems, bet išmokti skirtingus žmones prisileisti į draugus, suprasti jų požiūrį ir neturėti minties, jog tai negerai, man užtruko. Turėti skirtingus draugus apsimoka, nes gausi begalę skirtingų patarimų, situacija bus daugiapusė ir tikėtina greičiau išsikapanosi.
Atradau, kad gyvenimas yra cikliškas. Pradėjau net jausti, kada banga neša, o kada skandina. Tą matau ne tik savo gyvenime. Aš ne Merfis, bet tai akivaizdus dėsnis. Kai ateina momentas kai grimzdu kažkurioje sekundėje suvokiu kad taip turi būti, vengiu desperatiškų sprendimų, greitų išvadų ir tiesiog pralaukiu arba bent jau išsiaiškinu esminę priežastį.

Džiaugsmas kitais. Prieš gerą dešimtį metų gyvenau sudėtingai. Nebūtinai blogai, bet sudėtingai ir galėčiau pateikti ne vieną graudžią istoriją. Negalėčiau pasakyti, kad buvau laiminga. Laiminga būdavau tarpais. Ko aš neišmokau tuo laiku, tai džiaugtis kitų sėkme. Tai nereiškia kad siuvau voodo lėles ir pjoviau kiaulėms galvas vardan juodosios magijos apžavų, bet tiesiog tai sukeldavo labiau savigailą ir parodydavo tą akivaizdų laimės ir nelaimės santykį tarp mano ir kitų gyvenimo. Vėliau besitaisant padėčiai matydavau kaip mano draugai su kuriais bėdavojomės ne itin entuziastingai ploja kai man sekasi. Tikras draugas sugeba būti laimėje. O dar tikresnis sugeba ir pasidžiaugti. Nors trūko visai nedaug iki scenų „what’s wrong with you“, supratau, kad kito laime galima džiaugtis pačiam esant bangos pakilime ir užklupus laimės periodui. Kaltinti žmogų kodėl jis nelaimingas būtų makabriška. Dėl to mes vieni su kitais nuolat tolstam ir artėjam, nes skirtingai mus mėto gyvenimo bangos.
Būta ir daugiau atradimų, bet svarbiausia ne tik atrasti, bet ir prisiminti tam tikrais momentais, ką atradai…