Baigiasi vasara ir aš kaip ir kiekvieną kartą nusistebiu beprotiška laiko tėkme. Ką ir vėl?. Aš myliu vasarą, bet ji man asocijuojasi su trečiu broliu Jonu – kvailu, naiviu ir nelabai apsukriu. Nerūpestingas laikas, net ir bandant susitelkti svarbiems darbams karštis daro savo, tai žavus laikas, nes jis trumpas ir labai visuotinai laukiamas. Ruduo – man išminties ir susikaupimo laikas. Dažnas laimės laikas. Rudenį mane aplanko tokios laimės suvokimo akimirkos, vėsūs ir saulėti rytai, pavakario barbenantis lietus ir arbata – nostalgijos pliūpsnis. Mėgstu avėti aulinukus ir prasegtą paltą, mėgstu vėją ir ruduo man nėra depresija. Ruduo – man ramybė. Gal ir ne veltui, rudenį tarsiu savo svarbiausią ir reikšmingiausią „taip“.
Šį rudenį turėčiau labiau suaugti, nes kartais lieku trečiu broliu Jonu. Jau nebesuskaičiuojamą kartą per daug ir per dažnai pasakau apie tai kaip gyvenu, per daug apie tai kaip jaučiuosi. Man nepatinka, kad sulaužau sau duotą pažadą apsigaubti paslapties aura, nes nusiviliu, kai atsiskleisdama to paties nesulaukiu atgal. Kiekvienas žmogus turi savo intymumo ribas, mano nelaimei, manoji riba yra labai menka, aš kaip šuo linkęs bendrauti, atleisti, suprasti ir atsikleisti. Žmonės mėgsta šunis ir tai nekeista. Nesuprantu kaip kitiems taip gerai pavyksta užsislėpti, uždaryti savo jausmus ir emocijas, sudaryti tokį įtikinamą įvaizdį ir būti vertiems tų visų aplodismentų. Neišvengiamas nutolimas yra gyvenime tokia konstanta kaip diena ir naktis, gali priešintis, bet tai vyksta, o tą pasikeitimą gali tik stebėti. Ne kartą teko paleisti nutolstančius žmones, o dabar ateina laikas nutolti pačiai, nes taip yra gyvenama. Pastaruoju metu suvokiau, kad man netrūksta žmonių šventėms, kokteiliams penktadienį. Kadaise naujieji metai buvo baisiausias košmaras, nes klausimas kamuodavo kur per juos pasidėti.
Pastaraisiais metais tai nekelia jokių bėdų, bet vis dažniau užklupus blogam jausmui, problemai, nėra kam išsakyti savo jausmo, nes žinau vieną – tie žmonės savo sunkumus išgyvens tyliai arba su kažkuo kitu. Todėl psichologai ir neskursta, nes tai kelias į vienatvę, kai atėjus blogai dienai nesinori būti silpnam, nes rodos aplinkui nėra nei vieno tokio paliegėlio. Jei galėtum drąsiai pasakyti MAN BLOGA, aš dustu nuo gyvenimo, ir atsirastų nors vienas, kuris sakytų aš ir gi, dviese būtų lengviau. Kai galva atsiduria kilpoje, aš esu tikra, ta galva tetrokšta tik vieno – kad ją kas ištrauktų, bet neateina niekas. Aš vis klausdavau savęs kaip galima neturėti nieko kam rūpi ir iš tiesų taip nebūna, nes dažniausiai rūpi laimingas ir sėkmingas, o su problemomis ar pseudo problemomis esi kažkur užribyje, kol galų ta problema tampa siena nuo visko ir jei pats jos neišsprendi, nepastebi kaip renkiesi šaką ant kurios ruošiesi rišti kilpą.
Aš nesu psichologė, nesu net labai išprususi toje srityje, bet taip aš įsivaizduoju mechanizmą, kuris atveda prie gyvenimo vienatvės ir bedugnės.
Aš nenoriu, kad taip būtų, bet turiu priverti savo gyvenimo duris, nes kitaip tapsiu vienišesnė nei esu ir tik klausimas, kur atsiras manoji galva, vieną dieną.
(0)Nepatinka
(0)