Vis dažniau prakalbama, kad motinystė nėra nei rožinė, nei pūkuota, bet vis tiek dar ji apipinta rožiniais mitais ir svajonėm. Matydama atsiliepimus apie šią knygą supratau, kad bus pasakojama apie motinystės užkaborius. Apie tai, kas paprastai nutylima. Meilė vaikams būna visokia. Vienoms moterims motinystė tampa viską apimančiu jausmu, gyventi dėl vaiko tampa nauju būviu, kitos taip ir blaškosi tarp savų ir vaiko poreikių, kurie tobulai niekada ir nebūna patenkinami.
Ledai šiek tiek per keturiasdešimt. Dukros jau suaugusios, gyvena toli, Kanadoje. Su vyru keliai išsiskyrė prieš kurį laiką. Susikoncentravusi į save ir į dėstytojos darbą, Leda nusprendžia padaryti pertraukėlę ir išvyksta atostogų į pietų Italijos kurortą. Ilsėdamasi paplūdimyje, mėgaujantis ramybe, ją sudrumsčia didelė itališka šeima. Pradžioje ją stebėdama iš toli, Leda susipažįsta su jais. Gilėjant pažinčiai, atsikleidžia vis daugiau šeimos peripetijų, visa tai išsaukia ir pačios Ledos prisiminimus apie savo gyvenimą iki susilaukiant vaikų, juos auginant.
Ledos jausmai dviprasmiški dukrų atžvilgiu. Negali sakyt, kad ji jų nemylėjo, bet motinystė jai buvo tapusi kalėjimu iš kurio Leda ieškojo kaip išsilaisvinti. Knygoje kalbama apie tai, kas dažniausiai yra nutylima, kad ne visos motinos ištirpsta meilėje savo vaikams ir ne visoms motinystė užaugina sparnus.
Vieniems Leda gali pasirodyti siaubūne, bet man ji tokia nebuvo. Labiau liūdna, kad jos gyvenime netilpo asmeninės ambicijos ir gebėjimas ramybę atrasti šeimoje. Elena Ferrante labai skaudžiai ir aštriai aprašo giliausius ir tamsiausius motinystės jausmus. Man knyga patiko, nes joje kalbama apie tai, kas parastai pasiliekama tik sau.
Metai: 2023
Puslapių skaičius: 144
Knyga: nuosava
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)