Kiek save pamenu niekada nebuvau siaubo filmų gerbėja, dažnai vaikiškai ir naiviai užsidengdavau akis, o kino salėje šokčiodavau nuo garsų ir netikėtumo ekrane, tuo tarpu degdavo žandai iš gėdos, kad šalia sėdintis nepažįstamasis tai pamatys ir pajaus. Natūraliai susiklostė, kad nesižavint siaubo filmais, nesidomėjau ir siaubo literatūra, tačiau matant tiek daug gerų atsiliepimų apie šią knygą – daviau sau žodį, kad jei pasitaikys proga paskaityti, būtinai tai padarysiu. Ir proga pasitaikė.
Jau buvau nusiteikusi, kad šioje knygoje netruks žiaurių, makabriškų detalių ir tas nusiteikimas šiuo atveju buvo naudingas, nes tikrai tikiu, kad nepasidomėjus plačiau apie šią knygą, galima likti išties šokiruotam. Dvylikoje apsakymų pasakojama apie Argentinos bei gretimų šalių gyventojus. Pasakojama apie tuos, kurie gyvena skurde, dalyvauja nusikalstamam gyvenime, turi sumišusią sąmonę. Apsakymai kupini mistikos – žmonių dingimai, paranormalūs apsireiškimai, o įvykdyti nusikaltimai aprašomi nepraleidžiant žiaurių detalių. Kiekvieną apsakymą pradėdavau skaityti su nuojauta, kad kažkas tuoj čia nutiks baisaus. Tiesa, visi pasakojimai kaip ir turi aiškų užbaigimą, tačiau skaitytojui palikta erdvė interpretacijai. Jei man reiktų išskirti vieną didžiausią įspūdį palikusį, tai būtų „ Petiso Orechudo apsireiškimas“, kuriame pasakojama apie autobuso gidą. Autobusas lankytojus vežioja po žiaurių nusikaltimų vietas, o gidas pristato žymaus vaikų žudiko nusikaltimus, detales. Baigęs darbus jis grįžta į namus, kuriuose auga jo mažas vaikas, o santykiai su žmona nutolę dėl vaiko auginimo rūpesčių. Skaitant juntama atmosfera, kad dar šiek tiek laiko ir neiškentęs atšalimo savo namuose, jis galbūt nuskriaus savo paties vaiką. Visa tai – tiesiog kalba apie žmogaus prigimtį, kad nors visuomenėje smerkiame blogį, tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, mes bet kada galime jį įsileisti į savus namus ir negana to, tapti tokiais, kuriuos patys pasmerkiame.
Nors daug siaubo filmų, pasakojimų yra skirti šokiravimui, šios knygos tikslas nėra baimė dėl baimės. Tikrasis šių istorijų baisumas yra tai, kad visi šie purvini, amoralūs dalykai vyksta šalia mūsų arba pačiuose mumyse. Nors kiekvienas stengiamės apginti savo sukurtą pasaulį, atsiriboti nuo blogų dalykų, matyti šį pasaulį kuo gražesnį, paskaičius šią knygą imi pajausti, kad visa tas mūsų kuriamas saugumas tėra tik iliuzija.
Ačiū „Sofoklio“ leidyklai!
Nugarėlė: Mariana Enriquez nutapo gyvą Argentinos bei jos kaimyninių šalių netolimos praeities paveikslą. „Tai, ko netekome ugnyje“ istorijose paliečiamos paprastai vengiamos politinės ir socialinės temos: diktatūra, narkotikai, skurdas, korupcija, aplinkos tarša, smurtas, mačizmas. Aktualios problemos, įpintos į mistinio apsakymo žanrą, sukrečia ir skatina dar kartą jas permąstyti.
Knygoje „Tai, ko netekome ugnyje“ vaizduojami įvykiai ragina atsigręžti į savo pačių baimes, persekiojančias mus lyg šmėklos. Vis dėlto už verčiančių nerimauti keistų nutikimų šydo justi empatija išgąsdintiems ir paklydusiems, dažnai galima atpažinti save aprašomų moterų ir dukrų, vyrų ir žmonų santykiuose.
Metai: 2018
Puslapių skaičius: 192
Knyga: gauta iš leidyklos
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(2)Nepatinka
(0)