Nuomonė ir nuotaika

Tu rašai? No way!

Ne vienas esame girdėję charizmatišką pasakymą – jei gali nedainuoti, nedainuok. Principe nesvarbu dainuoji, tapai, šoki, galioja tas pats. Man tai neveikia. Pastaraisiais metais negaliu nerašyti.
Kodėl aš niekada nešlovinus lietuvių kalbos, kabelius dėliojanti pagal nuojautą ir kelias elementarias taisykles nutariau rašyti?. Rašyti ir ne tik, bet ir pasidalinti?.

Black-and-white-writerPradžia buvo nuo to, kad labai mėgau skaityti nuo labai senų laikų. Nepamenu net tų laikų, kai skaitymo reikėjo mokytis, tarsi savaime raidės dėliodavosi, ir neteko mikčioti jungiant žodžius. Vėliau knygose atradau daug naudingų dalykų, paauglystėje atsimindama kelias citatas, paskaičius porą gerai vertinamų kūrinių sudarydavau protingos paauglės įvaizdį, bet dažniausiai tai skaitydavau linksmą, pramoginę literatūrą, buvo laikas kai šalia lovos gulėdavo knyga iš serijos, būk laimingas, būk turtingas, būk nuostabus. Tuo metu turėjau internetinį blogą, viename iš populiariųjų puslapių, rašydavau ir stebėdavau reakcijas, nuomones. Nemeluosiu, kad buvau ypatingai populiari, nes populiarumą ten teikė ne tekstai, o vulgarūs juokai ir piešiniai. Visgi net rašydama paklodes, sulaukdavau visai ne mažo susidomėjimo.
Didelė įtaką iš visuomenininkų, visuomenėje matomų žmonių, kurie dalinasi ne tik naujų rankinių ir šampano fotografijomis, nuomonės, diskusijos – tai visada mane domino.
Rašydama kelis straipsnius į žinomesnius portalus, į pavienius blogus, nusprendžiau sujungti viską į visumą. Laikas nuo laiko, kai atrodo, kad paklydau tarp visų rašančių, kuriančių, gaudavau palaikymo žodį, kas neleisdavo sustoti. Ne kartą būdama emocinėje kryžkelėje ir jau nebegirdėdama savo artimų draugų ir šeimos patarimų, rasdavau, visai svetimo žmogaus mintis, kurios prisibelsdavo iki mano proto ir buvo naudingos. Esu tiek naivi, kad galbūt kokį kartą gyvenime, ši situacija apsisuks, ir aš būsiu tas žmogus, kurio žodžiai bus idėja nusiraminimui, pokyčiui ar kitokiam požiūriui.
Labai keista turėti nepopuliarų internetinį dienoraštį. Tarkim, kai turi sekėjus, kai rašo krūvas laiškų, komentarų, tu gali žinoti, kas yra tavo auditorija. Ar tai jaunos merginos, ar namų šeimininkės, ar vyrų armija. Man kartais atrodo, kad tarp visų internetinių balsų mano cyptelėjimas nesulaukia net aido. Na bet ką. Kai mane užklumpa nostalgiškas momentas, aš skrolinu savus įrašus ir mintimis grįžtu į įvykius ir emocijas. Neslėpsiu, kartais galvoju – gerai čia parašiau, taip tiksliai, o kartais, mąstau, gal ištrinti geriau. Įsigilinu ir sumąstau, kad iš tų įrašų – graudžių ir komiškų susidaro mano gyvenimas. Būna akimirkų kai sumąstau, kad kasdienybė užspaudė ir nieko nevyksta, bet perskaitau apie ką rašiau, kas buvo anksčiau ir nusprendžiu, kad gyvenimas dovanoja ramybės uostą, prie kurio tikrai turėčiau prisišlieti kuriam laikui.

Kai ateis diena, kai galėsiu nerašyti ir nesidalinti – pasižadu savęs neversti. Tai mano hobis, o jei vieną dieną tai pavirstu kažkuo panašiu į darbą, būtų daugiau nei nuostabu.

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *