Kiek pamenu save paauglystėje visi protingi dėdės ir tetos protindavo, kad internete, vaikeli, neatvirauk, nesakyk kur gyveni, nieko geriau išvis nesakyk ir dar geriau, jei nesilankytum išvis. Šiandien aš paatvirausiu, nes būtent tekstas internete gali būti psichoterapeutas, draugas ir dar naudingas paklydėliui.
Šiandien yra septyneri metai kaip esu netekus vieno labai artimo žmogaus – mamos. Septyneri metai, kai staigiai suaugau ir pasijutau sena. Ko išmokau aš – gyventi, nebelaukti, nebeatidėlioti ir kartais tiesiog į smulkmenas numoti ranka. Ko dar išmokau? Vienatvės. Tuo laiku, kai netenki artimo žmogaus, tarsi artistas atsiduri scenoje, visi į tave žiūri, klausia, domisi, dovanoja paslaugumą, o tai sadomazohistiškai malonu. Bet yra vienas bet. Jie visi grįžta į savus namus, kur jų laukia mamos, tėčiai, mylimieji, jie vakarieniauja žiūrėdami komediją ir nejausdami to, džiaugiasi akimirkomis kartu. Mano namuose vakarienė vyko tyloje ir kažkaip buvo tarsi nepadoru žiūrėti komedijas ar net nusišypsoti. Ko aš labiausiai norėjau, tai gyvent ir kuo greičiau grįžti į vėžias, o kaip aš laukiau pamokų, namų darbų visų kasdieninių vargų, kaip niekada gyvenime, nes visa tai leido įkvėpti gyvenimo gurkšnį, o ne būti padaru, kuriam žmonės sako tik vieną žodį – užjaučiu/užuojauta. Visi per gyvenimą lekia tarsi su ferariu, įvykiai, nutikimai, o aš su zaparožiečiu įkalnėje, netekties šešėlyje. Gedulas tai nėra rūbų stilius nešiojamas tam tikrą laiką, ar po netekties užsidėsi žalią ar juodą bliuską, žalia nereiškia, kad negedi. Gedi visą gyvenimą, nes kai gyvenime egzistavo žmogus, kuriam rūpėjai ir vietoj jo liko nesuvokiama tuštuma, ji neužsitrauks niekaip. Normalios psichikos asmuo turi natūralų instinktą gyventi ir man yra nesuvokiamas smerkimas tų, kurie po sukrėtimų bando šypsotis ir bendraut, nes anot kažkokių bobučių tu turi būti paskendęs ašarose ir būtinai, kad kiti matytų, nes kitaip tu gi laimingas, kas yra nusikaltimas, (viešai neatverkus tam tikro laiko limito). Žinoma verkimas ilgiau nei leista, taip pat gresia būti palydėtas šnairavimais ir galvos lingavimais.
Taip metai ir bėga, neatrodo, kad septyni metai prabėgo, kaip diena. Jie buvo ilgi, sunkūs, pilni neatsakytų klausimų ir neteisybės. Kaltas Dievas. Kaltas gydytojas. Kalta likimas. Vienatvėje atsakai dalį tų klausimų, per tuos septynis metus aš sumąsčiau, kad netektys būna, nes būna. Aš paleidau liūdesį, transformavau į išminties krislą. Tai nereiškia, kad man nebūna liūdna, nereiškia, kad aš kiekvieną dieną vertinu taip pozityviai kaip turėčiau. Aš taip pat susimąstau, kad mano vaikai neturės močiutės, aš neskambinsiu mamai ir neklausiu kodėl blynas prilipo prie keptuvės, man mama nerodys kaip maudyti naujagimį. Vietoj to aš išmokau branginti tuos žmones, kurie šalia, vienas iš jų patars dėl blynų, kitas dėl vaikų, trečias mylės juos gal kaip savus vaikaičius.
Prieš septynis, penkis ar du metus aš nebūčiau galėjus parašyti šio teksto, nes pro ašaras nematyčiau klaviatūros. Šiandien aš ašarų nelaistau, galiu kalbėti be gniužulo gerklėje, nes aš esu tam, kad gyvenčiau. Gyvenčiau su netekties liūdesiu, su viltimi, kad atsakyčiau į gyvenimiškus klausimus.
Netektis, mane išmokė gyventi truputį lengviau, panašią pamoką patirsim visi, tai kol dar yra skirtų dienų, reikia jomis džiaugtis. Net prisiminimai dyla, liūdesys nusiglūdina ir lieka tarsi krislas akyje – nepatogus, skausmingas, nuolat kliudantis, bet dėl jo akių vis tiek neužmerkiam.
Vėl gi girdžiu tas tetas, kurios sako, vaikeli, kam gi tu taip širdį išliejai, čia gi piktų žmonių yra, Šalia tų blogų yra ir likimo draugų.
Gal dar po septynių metų parašysiu ko išmokau iš netekties daugiau? O šiandien sau rašau riebų pliusą – už drąsą prabilti.
(2)Nepatinka
(0)