Nuomonė ir nuotaika

Pasikritikuokim

Vakar prieš užmigdama labai galvojau apie kritiką. Kas yra kritika, kaip ją priimu aš ir kiti, kada ji konstruktyvi, o kada tiesiog nieko verti pezalai su įžeidimo prieskoniu. Patingėjau keltis trečią nakties ir skrabenti pagauta įkvėpimo, tai šiandien bandau prisišaukti mūzą ir parašyti kas liko iš to įkvėpimo.
Aš nesu tas žmogus, kuris mėgsta kritiką, bet esu tas, kuris suvokia, jog reikia vaidinti, kad atseit kritika ugdo ir čia labai vertinga nuomonė, kuri man ateityje bus tokia naudinga, kad tiesiog paklaiksiu iš laimės. Aš niekada nesiginčiju šituo klausimu, bet bandau nuoširdžiai prisiminti, kada nuo pasakytos kritikos pasijutau geriau, kažką reikšmingai pakeičiau. Dažniausiai aš tiesiog susierzinu, numetu tą veiklą ar darbą, pavartau akis ir tiesiog palinksiu, nes tai trumpiausias kelias užbaigti temą. Vietoj kritikos aš prašau idėjų, patarimų, minčių ką keisti, kaip ir ką tobulinti. Va tada akivaizdu, kaip mažai sulauki tos kritikos, nes sugalvoti ir pasakyti kažką protingai, ką būtų įmanoma pakeisti, nėra taip paprasta. Žmonės, savo srities profesionalai, būna žymiai švelnesni ir supratingesni, nei tie pilki cepelinai, kurie nieko gyvenime nedaro ir daryti nenori. Tokie visada pakomentuos, pasisakys ir nepraleis progos pasispjaudyti kvailais žodžiais ir dar būtinai pridės „tai konstruktyvi kritika“.
WP_20150301_19_24_03_Pro20150301192448Per tiek kiek veikiau ir ką veikiau, patyriau, kad geriausiai atspindi grįžtamąjį ryšį ne vieno žmogaus nuomonė, o visuma. Svarbu suvokti ar matosi veiklos perspektyva, kur tai veda toliau. Aš labai daug kartų buvau sustojus, numetus, tai ką veikiau. Niekada nekėliau sau aukštų konkurencinių tikslų, nes manau yra kur kas svarbiau rasti savo vietą ir stilių, nei persiversti per galvą, kad užgožti kitus. Manau kritikos suvokimas vėlyvu metu, man asmeniškai padarė labai daug žalos. Buvo momentų, kai girdėti ir pagyras, ir kritiką man buvo nejauku, buvo laikas kai komplimentą priimdavau kaip paguodą. Tarpsniais aš paniškai bijojau kritikos, o didžiausia ironija tame, kad aš pakankamai egocentriškas žmogus ir meile sau niekada nesiskundžiau. Aš nepasakyčiau, kad ta kritika mane išmokė, greičiau tą kritika nulemė, tai, kad tapau vengimo entuziastė ir meistrė. Manau, kad dirbti, turėti ir hobį vardan to, kad būti geriausiai yra taip nuobodu, man žymiai priimtiniau veiklą turėti, nes ji patinka. Manau, kad gyvenime labai sunku nusakyti kas yra gerai, o kas yra blogai, mes labiau galim tai įsivaizduoti, o išmatuoti reikia turėti daug smegenų ir patirties, empatijos ir plataus suvokimo, o tai turi labai retas kritikos ir patarimų fanatas.
Dangstymasis, jog tai tėra nuomonė, aš į tokias nuomones atsakau ignoro nuomone, nes tai juk taip pat nuomonė. Aš neprivalau klausyti dunduko sapalionių, apie tai, kaip turiu gyventi, kokiai politinei srovei prijausti, kur dirbti, kiek uždirbti, ką rašyti, kaip ir kada.
Pamenu, kai tik pradėjau rašyti viešiau, beužgimsiančiu puslapiu pasidalinau viename iš kūrybinių forumų, kuriame man kažkoks pseudo menininkas, o realiai idiotas, parašė, kad tokių nesąmonių jis neskaito, tai mielas kaimo Jurgi, aš tikrai susimąsčiau, kad gal tu teisus ir taip per Marytės plauką vos neužlenkiau šito hobio. Visgi per tą laiką, esu gavus ne vieną atsiliepimą, kad kažkam patiko mano stilius, kažkam patiko tema, kažkam buvo naudingas knygos įvertinimas, tai gi summa summarum daugiau naudos nei negatyvo. Aš nesiekiu literatūrinės premijos, ar įvertinimo už nuopelnus Lietuvai, aš laiminga, jei paskaitęs šį įrašą, kažkoks žmogus užknistas vietinės reikšmės kritikų, prisimins senai turėtą hobį ir vėl prisilies prie jo. Daugelis mano įrašų prašosi redaktoriaus prisilietimo, bet aš gi ne vadovėlį rašau.

Aš mėgau rašyti. Paauglystės laiku rašiau tokiame bangos profilyje, turėjau zebra.lt internetinį blogą. Bet kol mokiausi mokykloje niekada nei viena mokytoja man net pusė žodžio nepasakė, kad pabandyk rašyti, po šiai dienai žiaukčioju nuo reikalavimų interpretacijai. Niekas nesako, kad sudeginti specializuotą literatūrą, bet įkišti žmogų į tokį rėmą ir bausti už bandymą mąstyti, tai yra tiesiog bet kokio kūrybinio potencialo žlugdymas, šiai sistemai aš skirčiau pink floyd hitą „we don’t need no education“. Šabloninis mąstymas sukryžmintas su geru įvertinimu už tą mąstymą yra lygus statistiniam „Norfos“ pardavėjui, su didžiausia pagarba. Mąstyti, svajoti, bandyti ir daryti, štai ką turėtų daryti kiekvienas žmogus bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Aš asmeniškai per daug mąsčiau ir svajojau, todėl dabar daugiau bandau ir darau, ir nu sorry jei tai nėra tobula.

Besąlygiškai myli mus geriausiu atveju tėvai, o visi kiti mus vertina už kažką, kartais tas vertinimas džiugina, o kartais labai įskaudina, bet aš nutariau būti lojali savo idėjoms ir mintims, neišsibalansuoti ir pasinaudoti protingų žmonių protingais patarimais.

Patinka(1)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *