Nuomonė ir nuotaika

Nušvitimai

Mano gyvenimą galima dalinti į du ciklus. Vienas jų – tai kai einu kaip tankas, nieko negalvoju, ne daug ką aplink save matau, tik žinau ką ir kada turiu daryti, o kitas, kai vis dairaus aplink, analizuoju, piktinuosi, vertinu ir kartais iki tiek, kad negaliu net padaryti to,  ką privalau padaryti. Kaip dabar. Vyksta sesija ir atrodo gyvenime tokiu metu turi būti viskas labai aišku be filosofijų ir išmąstymų. Aš nebūčiau aš,  jeigu vietoj mokymosi, referatų ir magistrinio rašymo nepulčiau analizuoti to, kas vyksta aplink, kaip tik dabar norisi per naktis skaityti grožinę literatūrą, kaip tik dabar randu mirtinai įdomių filmų, kaip tik dabar aš žiūriu į krentančius rudens lapus ir kaip tik dabar aš suprantu tiek daug.

Šį besibaigiantį rudenį aš supratau, kad tai dar vienas ruduo mano gyvenime ir nejaugi bus kaip dažniausiai būdavo – apgailestavimai, kad vasarelė baigės, kad langai automobilio tuoj apšarmos ir skutinėti reiks, o jau ir Kalėdos ne už ilgo, visi nori dovanų, tai reiks pinigų. Kaip aiškiai man nušvito galva, kad aš eilinį kartą negyvenu šiuo momentu.  Nuo vaikystės mane mokė galvoti apie ateitį ir uoliai stengtis dėl geresnio rytojaus, mokė teisingai, bet trūko vieno paprasto akcento, kad laimingas gali būti tik dabarties akimirkoje. Savo laimei priplanuodavau tiek daug aplinkybių, kad beveik amžinai vaikščiodavau lūpą patempus, nes gi niekada niekas nesigauna 100 procentų. Tai gi vis labiau gyvenu šia diena. Jei galiu būti laiminga šiandien – būsiu. Ne tada kai uždirbsiu daugiau nei man reikia, ne tada, kai prabangūs vazonai nebetilpdami kris nuo komodų. Būti čia ir dabar man tapo viena didžiausių gyvenimo moto – taisyklių – vertybių.  Aš nustojau laukti. Laukti, kada nuobodi paskaita baigsis, kentėti visokias keistas kompanijas, palankių progų laukimą taip pat išbraukiau iš savo gyvenimo, nes nėra tinkamesnio laiko nei dabar ir kas kartą kai tą laiką suvalgo betikslis dalykas – jis nesugrįš. Niekada. Už tai išrankiai vertinu darbus, nes tam, kam noriu skirti trečdalį gyvenimo turi būti prasminga, tai nebūtinai turi gelbėti pasaulį, atsakyti į būties klausimą, atnešti neregėtą pelną, bet aš turiu bent jau nesijausti, jog mano gyvenimas eina pro šalį, kuomet dirbu. Keistas dalykas, kad labai ilgai aš tarsi atsiprašinėjau žmonių, kad va šitaip sugalvojau keisti gyvenimo kryptį, kad kaip čia visi dirba ir burnoja, o aš tai ne. Kai manęs klausdavo ar turiu planų į ateitį, nors turėjau jų visada aš mykiau, kad nuuuuuu taip, lyg kažką, aš labai bijodavau pasmerkimo ką čia sugalvojo, kas per nesąmonė. Aš atsisakiau ofisinio darbo nustebindama tokiu sprendimu ne vieną kartą, o du!. Vieną lietingą rytą sėdėdama stikliniame luite, besirenkant kolegoms, aš pasiskaičiavau kad į pensiją išeisiu 2055 metais ir labai labai labai išsigandau savęs paklausus, tai nejau taip ir bus iki pensijos, o tada mirtis?. Lauksiu darbo dienos pabaigos, lauksiu savaitgalio, tai jeigu šitiek lauksiu, tai kada gyvensiu?. Aš tikrai nespjaunu į jokį darbą, bet ko išmokau, tai nepulti jeigu abejoju, o palaukti ir pamąstyti giliau. Visi neatsakyti klausimai prašosi atsakymų, todėl jei kažką nuignoruoji, ateis ta diena anksčiau ar vėliau, kai reiks atsakyti.

Nors visą laiką šlovinau individualumą ir išskirtinumą pagaliau sau drįsau pripažinti, kad aš nuolat save lyginau su kitais, net kai atrodė, kad nesiligiuoju iš tiesų tai tą dariau. Vis bandžiau pritempti svetimų žmonių gyvenimo detales iki savęs, kol galiausiai visiškai susipainiojau. Vieną dieną tiesiog supratau, kad užteks, šitaip aš visiškai prapulsiu, su kitų sėkmės istorijom, patirtim, pasiekimais, suklydimais ir paklydimais. Tai yra jų kelias ir jų istorijos. Aš pajutau beprotišką nuovargį nuo svetimos sėkmės, spindesio, pasiekimų eskalavimo, nes retas kuris, o šiaip tai nei vienas, nepasako apie savo kruviną bandymų kelią, investicijas ir pastangas. Nupiešia taip lyg čia iš niekur nieko atsirado visa gerovė be didelių pastangų, nors taip retai nutinka. Tokie pasisekimai tragiškai demotyvuoja, nes nieko daugiau nebemačiau tik kaip kitiems sekasi, o man tai ne. Sielojausi tiek ilgai, kad pradėjau gailėti savęs, gailėjau tiek, kad nieko daugiau ir neturėjau jėgų veikti. Savigaila buvo mano paskutinė stotelė.  Aš atsirinkau svarbius dalykus, sudėliojau naujus siekius, net kai dabar kažkas nepavyksta, aš neleidžiu, kad tas nepasisekimas mane nuginkluotų. Vadinasi dar ne dabar,  dar reikia patobulėti, bet nustojau sielotis, nes ir Romos per dieną nepastatė. Na tai kas, kad kažkas penkiolikos sukūrė verslus, kažkas pradėjo tapyti penkiasdešimties. Apribojimai yra tik mūsų galvose ir nors tai užrašyta ant motyvacinių paveiksliukų iki koktumo, bet dievaž tai tiesa.

Visada keistai reagavau į situacijas kuomet nepasisekdavo, vieno nepasisekimo man ilgam užtekdavo. Lengva ranka užleisdavau poziciją, be jokio atkaklumo ir susireikšminus atsitraukdavau ir tik dabar aš galiu pasakyti – visa tai be reikalo. Nepasiseka. Toks gyvenimas. Ir nepasiseks dar tūkstantį kartų, bet aš kažkaip pradėjau matyti kitą pusę, tą iš kurios kažko išmoksti, judi į priekį ir gali bandyti begales kartų. Į gyvenimą pradėjau žiūrėti kaip į nuotykį ir galimybes.

Kuomet pradėjau rašyti knyginį blog‘ą labai dažnai manęs paklausdavo tai ką galiu rekomenduoti paskaityt, nuoširdžiai, tai vienas keisčiausių klausimų, nes tik labai gerai pažinodama žmogų, galiu drąsiau įduoti kokią knygą į rankas ir viltis, kad jam tai patiks. Kartais paskaitau diskusiją kai kažkas kažkam bando rekomenduoti knygą ir galiausiai susipeša, nes tas pats autorius vienam yra tikras sielos vedlys, o kitam niekalų tauškėjas. Tai gi esmė, kad visos rekomendacijos ir patarimai, patirtys yra niekinės, jas galima pasakoti, bet tik kiekvienas išsirinks kas yra kas. Vienos iš jų būna artimos – kitos nesuvokiamos.

Aš noriu pasakyti labai nedaug, kad kiekvienas iš mūsų turime savo kelią. Ieškojimas yra prasmė, kaip bepažiūrėsi. Nuobodus tas gyvenimas, kuriame viskas sustyguota ir aišku. Keisti nušvitimai ateina juodžiausiais periodais, išmintingiausios mintys ir idėjos aplanko dažniausiai kai atrodo nebėra išeičių.

Retos tos akimirkos kai viskas būna tobula, o jei ir pagauni momentą, greitai kažkaip viskas sugeba išsibalansuoti, bet tik vienas keistas dalykas – tikėjimas, leidžia eiti gyvenimišku keliu, pakeliant galvą virš duobių.

Patinka(4)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *