Besiruošdama pirmadieniui pagalvojau, koks suspaustas gyvenimas. Tarsi mažas namukas. Žinai savaitėms planus į priekį, dėlioji ateitį tarsi puzzle ir įsivaizduoji, kad kai visos detalės susidėlios į gražų gyvenimo paveiksliuką, bus viskas labai faina. Tik akimirkom pamatai, kad nėra tai meilės detalės, tai prasmingo darbo trūksta, tai draugystės detalės neberandi. Ir vis keičiasi tos detalės. O kaip keista, kai žmonės, kurie tarsi susidėlioja ta dėlionę ir jau turėtų švęsti, netikėtai visiems, judesiais be koordinacijos ištaško ir sumaišo visas detalės, ir dar susiurbia su siurbliu, kad praėjusio tobulo gyvenimo nebūtų nei kvapo. O visi sukioja pirštus prie smilkinio. Bet žmogus nebuvo laimingas. Nebuvo laimingas net tiek, kad galėtų apsimesti, jog esą laimingas.
Bet kam suprasti jei gali pasmerkti?
Aš visai nenoriu apsimesti išminties perlu ir užsiimti didaktika. Man tik keista, kad užuot plėsdami savo gyvenimus netikėtomis pažintimis, inovatyviomis mintimis, viskam geriau uždedame kryžių.
Sėdi išsilavinęs ponas, kupinas gyvenimo patirties ir mato tik vieną gerą darbo kryptį, vieną gerą išsilavinimą, vieną ateities modelį. Jei tik galėčiau – aš gyvenčiau tris skirtingus gyvenimus iškart, viename aš būčiau daugiavaikė motina, kitame šlovinčiau linksmybes, o trečiame nesuvaržyta siela ir keliaučiau, ir keliaučiau. Kaip galima taip ramiai atsisakyti alternatyvių gyvenimų?
Kartais aš pavydžiu to pastovumo, pasitenkinimo tuo ką darai ir net minties neturėjimo kad kažkas galėtų būti kitaip.
Aš iš ties bijau gyvenime mesti kelią dėl takelio. Dėl audringos emocijos, nematyto krašto, nepatirto jausmo. Bijau prarasti kai kuriuos kasdienybės patogumus, bijau sunkios ligos, bijau mirties. Žiūrėdama į miesto žibintus šį vakarą, aš suvokiau (kaip ne kartą) kad bus gi toks vakaras kai nebus manęs, ir nematysiu tų žibintų. Ir pasidarė baisu. Nesvarbu ar tai bus greitai ar ne, bus pokytis po kurio aš nežinau ar aš tebebūsiu aš. Tiek daug gerų ir blogų dalykų nutiko, kad atrodo beveik viskas išnaudota. Kai savo amžių galėčiau dauginti iš dviejų. Ar tai smagu? Ne. Todėl atleiskit man už mano retkarčiais infantilų elgesį.
Aš tik trokštu pamatyti šį gyvenimą kuo įvairiau. Aš skubu gyventi. Visada skubėjau. Ar kažko gailiuosi? Ne, o kam?. Galima meluoti visam pasauliui ir jei jis bus naiviai nusiteikęs – patikės, bet sau meluoti žymiai sunkiau. Aišku, manau su amžiumi galima save įtikinti, apsigauti kasdienybės saugumo iliuzija ir taip leisti gyvenimo dienas.
Ar norėti daugiau yra negražu? Nepadoru? Tai kodėl nenorėt?
Mano gyvenimo namukas stovi audringų tornadų regione.
Jam kartais nupučia stogą, bet niekada nesugriauna pamatų.
(0)Nepatinka
(0)