Nuomonė ir nuotaika

Minčių loto

Ruduo. Radiatorius. Karšta arbata. Daug darbų.

Taip aš gyvenu diena iš dienos. Prisėdu parašyti blogo įrašo ir niekada nežinau kas gausis. Kai turiu sumanymą pasidalinti pozityvu užbaigiu liūdesio gaida, o kai ruošiuosi išlieti kokį tai neaiškų įtūžį staiga užklumpa gražus prisiminimas ir štai optimizmas.

Šiandien nepatyriau sukrečiančių jausmų, kad pulčiau viešai išdėstyt mintį ir įsivaizduot, kad kažkam tai padarė pokytį gyvenime.

Mano pokytis kasdienybėje – pusryčiai. Jų nevalgiau jau kokių penketą metų, vis bėgdavau siurpčiodama kavą arba darbe apsitrupiniavus sausainiu, rydama kavos gurkšnį ir atsakydama klientui kažkokį mirties-gyvybės klausimą aštuntą ryte. Ne, aš nesivartalioju lovoj ilgiausiai ir iki ofiso man pakankamai kelio, kad spėčiau susinervinti kelis kartus. Tiesiog po atostogų paskaičiavau, kad per 15 minučių netapsiu labiau išsimiegojus. Kokie gi pokyčiai po kavos ir sumuštinio kiekvieną rytą? Pirmiausiai atsirado laiko sau, kai niekas nekalbina, kai nebėgu strimgalviais, geriu kavą ir žiūriu į medžius. Suma summarum tai trunka septynias minutes, bet man tas laikas pasidarė laukiamiausias dienoje. Tai ne vakaras, kai smegenys inkšdamos nuo dienos apkrovos dar bando gilintis į kažką daugiau nei fiziologiniai poreikiai. Ne, ryto laikas – pabudimas, o kai nevykdai genocido savo atžvilgiu tas momentas gali būt visai gražus. Aišku, naivu svajoti, kad tokia dėmesinga savo skrandžiui išliksiu visada, tikėtina, kai saldaus miego minutėlė bus neįkainojama, ypatingai lediniais žiemos rytais.

Dar viena iš idėjų – užrašų knygutė. Ne tai ne ta šalta darbo knyga, kurią verčiu ir mąstau kaip dingsta mano gyvenimo dienos braukiant darbus iš „to do list“. Jau keli metai jomis nesinaudoju, nes tai tarsi žiurkėno ratas, kuris sukasi, tik man ne taip linksma kaip žiurkėnui. Aš sugalvojau įsigyti sau mielą, mažą, menišką ir jaukią užrašų knygelę – visokioms mintims ir idėjomis, kad matyčiau, jog gyvenau o ne tik laikiau egzaminus ir pildžiau darbines ataskaitas. To priežastis ir mintys rašymui, nes jų būna, o ne visada galiu pult ir rašyt, tai maža viltis, jog mintis taps žodžiu vos žvilgtelėjus į užrašų knygutę.

Šiaip tai aš jau gyvenu pagal griežtą dienotvarkę su nesuvaržytomis mintimis. Aš puikiai žinau, kaip atrodau kitiems „kaip be vietos“, bet aš ne brisius, kad parodžius kampą jis randa savo vietą ir tupi sau laimingas. Kaip nenormalu bebaigiant antrus mokslus suprast, kad ne į temą jie visai. Ir kaip aš šypsausi pro usą kai man koks protuolis dėsto savo penkmečio planus su deadlin’ais, o dar geriau kai manęs paklausia, kur aš save matau.. Save aiškiai matau tik veidrodyje ir man iki pensijos neliko penkių metų, kad galėčiau jau postringaut kaip čia kas bus. Aš žinau tiek, kad sugalvojus užvaldančią idėją ir radus drąsos jai, nebijočiau keisti gyvenimo, todėl leidžiu sau turėt plačias galimybes, o ne laikytis plano ir plėšyt darbo knygos lapus, įsivaizduojant, kad kažkas čia labai prasmingo darosi su mano gyvenimu.

Nuoširdžiai, tai aš tikiu, kad žmonės širdyje geri, bet ne retam gyvenimas nušvinta, kai ištaria žodžius: „atsimeni kai galvojai, kad padarysi tą ir aną, o dabar va kaip gavosi, ar gi AŠ TAU NESAKIAU?“ Tada norisi tik imti ir nušauti daug neaiškinus.

Yra žmonių, kurie liguistai nori būt geriausi, ar dėl tėčio, kuris pas kaimynę išėjo, kad parodyt jam ko neteko, kažkas konkuruoja su pradinės klasioku, kai pastarasis net nežino kad dalyvauja konkurencinėje dvikovoje. Mano gyvenimo tikslas džiaugtis smulkmenomis, kiek įmanoma laisve, o pergyventi tik dėl tų dalykų, dėl kurių pergyvenčiau ir po dešimt ar penkiolikos metų.

Labai tikiuosi ilgo ir šilto rudens, gardžios kavos rytais ir užrašų knygutės ne tuščiais lapais.

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *