Magiški žodžiai

Šį lietingą rytą, siurbčiodama kavą su pienu, apgailestavau. Apgailestavau, nes taip norėjau parašyti kažką į blogą, bet neturėjau apie ką. Nesinori man turėti tokių įrašų iš serijos:
– Ką tu?
– Nieko..o tu?
– Nu ir aš nieko.
– Ok.
– Nu ok.

Na jau tikrai ačiū, tada jau geriau tikrai nieko.

O kažkada, kai dirbau ofisyne, darydama sutartis, atsiliepdama į skambučius, klausinėdama kas, kur ir kada, šeštuoju instinktu nujausdavau, kada manęs reikės vadovui, stabtelėdavau momentais ir pasvajodavau, o jei dabar galėčiau ramiai su ryto kava rašyti, skaityti, stebėti, buvau tikra, kad tikrai rasčiau prasmę. Tačiau ištiko didžiulis BET. Šį rytą ištiko tas rytas su kava ir tuščia galva, nulis idėjų, nulis minčių. Ir pasauliui manęs tikrai nereikia, bent jau ne taip kaip tikėjausi kadaise.

Vis gi nors atrodo gyvenu be taisyklių, be aiškaus grafiko, aš turiu taisyklę, net gi kelias. Nesigailėti, išsilaikyti pozityve ir nesėdėti namie. Tai gi, besivadovaudama šia paskutine taisykle prekybos centre atsinaujinau kosmetinės turinį ir iškart grįžusi namo viską išbandžiau, tai gi šiuo momentu mano akys žaižaruoja metalic šešėliais, o blakstienos pažino naująjį tušą, bet esmė ne tai.

„IKI“ pirkau kotletą ir knygą (nekomentuoju šių pirkinių) išgirdau kasininkės žodžius kolegei. Sako:

– Parašiau prašymą išeiti iš darbo!
– Eik tu sau! Išeini?
– Pasiūlė geresnį darbą, geresnę algą tai ir išeinu.
– Kur? Kiek?
– Viešbutyje. Septyni tūkstančiai į mėn.
– Jo, girdėjau viešbutyje gerai moka.

Viešbučiau, už tokius pinigus aš tau pasižadu būti lojali, pasidaryti medalioną su vadovo nuotrauką, nesirgti, nepastoti ir netarti tavo vardo be reikalo. Kaip bebūtų aš į tai pažvelgiau kaip į pasaką. Vis gi gražiausia šios istorijos dalis, ta, kad kasininkė (išeinanti iš darbo) su pirkėju jau sveikinosi per didžiausią atstumą, sukosėjus pirkėjai rekomendavo vaistų ir linkėjo sveikatos, man gražiausiu skambiu balsu ištarė geros dienos, panele, o atsilaisvinus jos kasai šūktelėjo ne kartą – ponai prieikite, taip maloniai kaip niekada nesu girdėjusi nieko nekalbant prekybcentryje.

Magiški žodžiai po kurių keičiasi gyvenimas: „aš tave myliu“, „ar tekėsi už manęs“ ir jiems tikrai nenusileidžia frazė „išeinu iš darbo“. Aš tas dienas kuomet ištariau tuos magiškus žodžius „išeinu iš darbo“ pamenu labiau nei gimtadienius ir kalėdas, net kuo apsirengus buvau, atsimenu. Po tų žodžių darbas mielas pasidaro, nes laisvė ir galimybės kvėpuoja į nugarą. Gera iki pirštų galiukų.

Moralo didelio čia nėra, tiesiog ko gero laimingas žmogus – laisvas. Jei nesmaugia santykiai, o darbe tavimi pasitiki ir vertina, neskaičiuoja kiek kartų pakeli užpakalį – tau ,žmogau, pasisekė. O jei ne, tai gal pats metas ištarti magiškus žodžius ir pasukti gyvenimą kaip nors kitaip? O jei tam trukdo aplinkybės, ar trūksta drąsos, tai žinok ne tau vienam taip norisi laisvės.