Lapkritis, bet ne šventės, nors ne vienas pirmąsias šio mėnesio dienas būtent taip ir pavadina. Vargu ar nors vienam sveikos psichikos žmogui kapinės mena kažką šventiško. Mane iš batų verčia kai sako, jog kapinėse atrandamas nusiraminimas, ten susikalamas suolas ir sėdima, lyg kažko laukiama. Buvo tokie laikai kai garbės reikalas buvo ant kapo padaryti parką ir lapkričio pirmą neatsižvelgiant į oro sąlygas minti takus skersai išilgai, kad visi sutikti pažįstami matytų, jog buvai, ėjai, snarglėjaisi nuo žvarbos.
Laikai keičiasi. Kapai tavo minimalistiniai ir be dirbtinių lenkiškų gėlių. Nebereikia budėti ir lyg kareiviams dairytis, kuris pirmas kris – eis namo, nes tada ir visi kiti iš paskos, kur kava, arbata ir kažkas stipriau.
Pastaruosius metus aš vis ištaikau šia proga kapinaites aplankyti sutemus, kai jau dauguma atlikus savo pareigą, o jei ir matai kažką pažįstamo dėl tamsos gali apsimest, kad nepastebėjai. Negaliu pakęsti bičiuliavimosi kapų fone. Jei įdomu kaip gyvenu, pakviesk puodeliui kavos ir pyrago šmoteliui, parašyk žinutę ar bent bakstelk per feisbuką, bet tik ne kapinėse kalbint apie planus, gyvenimą ir pokyčius. Niekas nepastebėjo, kad visi kapinėse sutikti gyvieji gyvena gerai?. Visi tie kurie ašarotom akim lanko tėvų, vaikų, sutuoktinių kapus, gyvena kuo puikiausiai, ar gi ne nevispročio klausimas. Kaip apmaudu, nes kai sutinku ten tolimą giminaitį pati klausiu to paties, nes gi nėra ką klausti, beprotiška suokt dainą kaip ilgai nesimatėm, nesimatėm nes nenorėjom, nesimatysim nes nenorim, daina baigta. (dėl to mėgstu kapines, lapkričio pirmą, vakarais).
Atskira dalis helovinas. Šiais metais jį masiškai šventė spalio trisdešimtą. Nesupratau šito pokšto, du kartus žiūrėjau į kalendorių, diena puikiai tinka šėlsmui, nes savaitgalis, bet spalio trisdešimta vis tiek, gal dėl to, kad jaunuoliams tėvai lieps kitą dieną anksti lėkt žvakių degiot ant kapų, tai tie bijo neišsiblaivyti?. Principe helovinas kaip vėlykos, keliamoji šventė. Bet šiaip man nepatinka helovinas. Kai buvau paauglė man tas helovinas kaip šventybė atrodė, nes klubai aišku neįleidžia vaikigalių, o tėvai nepalaikė šitos šventės ir kokie jie man kvailiai atrodė. Dabar kai klubai kviečia, amžius leidžia šėlt, man net minties nėra apsirengti idiotišku kostiumu ir kažkaip vaidint, kad man linksmiau nei bet kurią dieną. Kažkaip kai gal neturi artimų žmonių kapų ar šiaip smegenys menkos, tai ir švenčiasi labai linksmai, nė nežinau. Aš spalio trisdešimt pirmą prisisiunčiu, kad net kompiuteris braška siaubo filmų ir žiūriu krūpčiodama, nes juk kažkokia mistinė aura supa. Kiekvienas švenčia kitaip, bet man juk nepatikt gali? O argumentas, kad užsieny švenčia, kad viskas čia normalu.. Na taip, kažkur pasaulyje yra genčių, kurios užsiima kanibalizmu, tai taip išeina vakarienei žmogiena ir pas mus turi būt?
Apie lapkričio pirmąsias dienas aš supratau vieną dalyką, kad kiek mūsų daug pavydi vieni kitiems automobilių, pinigų, pripažinimo ar valdžios, o iš tiesų labiausiai pavydėti reikia tiems, kurie šias dienas neturi ką veikti, neturi ką lankyti kapinėse. Kad būčiau žinojus, kaip greitai situacija pasikeis, būčiau labiau branginus laiką drauge.
(0)Nepatinka
(0)