Nuo pat vaikystės dienų aš vis išgirsdavau paaiškinimus apie tai kaip elgtis yra gerai, o kaip blogai. Pavyzdžiui, kad muštis negalima, tačiau jei kažkas pradeda pulti, muštis leistina, nes reikia gintis. Kartais su tais paaiškinimais iškildavo klausimai, vienais atvejais jie būdavo apsvarstyti, o kartais vainikuodavo frazė „nes aš taip pasakiau“. Tai tarsi nubrėžė aiškias ribas, bet platėjantis pasaulis, sąmoningumo nubudimas, vis dažniau priversdavo apsvarstyti savo ribas, nuostatas ir nuomones. Supratau, kad kitų žmonių parodytos kryptis ir pasirinkimai, man gali būti pražūtingi.
O jeigu ne taip giliai kapstant žinojau meluoti – negerai, pavydėti – blogai, apgauti – ne duok Dieve. Nebuvau žmogus, kuris sekdavo autoritetais, bet turėdavau žmonių, kurie man imponavo. Aš jų necituodavau, nerašydavau laiškų iš gerbėjos pozicijos, netykodavau autografų. Aš žinojau kad jie geri, geri- nes „teisingai šneka“, „gerai elgiasi“ (pagal mano suvokimą). Faktas, kad pranašu savoj žemėj nebūsi, tai visi tie žmonės buvo iš žurnalų puslapių, žiniasklaidos suformuoto vaizdo, parašytų knygų, sukurtų filmų, suvaidintų personažų ir taip toliau. Aš jų nepažinojau, su jais nesikalbėjau, nemačiau jų gyvenimo iš arti ir nuoširdžiai atėjau prie to, kad žvelgiu į visą tą autoritetų reikalą labai atsargiai. Aš neturiu pavyzdžio, kuriuo sekčiau, kuris mane kažkaip įkvėptų, kuriuo besąlygiškai pasitikėčiau. Tam tikrus žmonių veiksmus traktuoju kaip a) suprantu ir pati taip daryčiau b) kažkokia nesąmonė, nesielgčiau taip c) koma, išvis nieko nesuprantu. Taip žvelgiu tiek į kaimynės Onutės veiksmus, taip pat ir į motinos Teresės. Kai esi mažas vaikas tėvai paaiškina kas yra kas, kai paaugi ir subręsti, suvoki, kad gi esi toks pasimetęs ir tenka persibraižyti ribas bei suvokimą apie tam tikrus dalykus. Čia į pagalbą ateina lyderiai – dvasinio pasaulio, politikos, pramogų pasaulio, verslo. Kiekvienas renkasi pagal amžių ir temą, bet įsikibti į lyderį yra gerai ir ypatingai gerai, jeigu sutinki su jo pozicija 100 procentu. Viskas būtų nuostabu, bet prabudus žmogaus sąmonė sufleruoja tokius klausimus ir tokius atsakymus, kad kartais lyderis nebegali suteikti atsakymų. Tuomet yra du keliai, vienas iš jų persimesti prie kito lyderio arba suprasti, kad lyderis tėra tik žmogus. (kaip gaila). Pradėti mąstyti savo galva, matyti savomis akimis, išgirsti savomis ausimis.
Aš buvau linkus teigiamai vertinti tokius dalykus kaip perfekcionizmą, kantrybę, toleranciją, o tarkim melancholiškas ir ramus žmogus man atrodė turtingas vidiniu suvokimu. Persibraižiau savo tolerancijos ribas, nes pateisinti visus (jau nekalbu apie visokius nusikaltėlius ir amoralius dalykus) ir tai daryti atvira širdimi yra labai sunku. Tolerancija vienam objektui, riboja kitą, o atrasti komfortabilią būseną nėra paprasta. Perfekcionizmą pažinau kaip itin aukštus reikalavimus kitam, bet ne sau. Tai su tais „man viskas tobula turi būti“ žvelgiu kaip pasidaryk ir bus, nes „tobula“ yra nuomonė, o ne faktas. Kantrybė – dorybė arba durnybė. Kantrus gali būti kai šeštą kartą vaikas paklausia ar galima, o tu, atsakai šešis kartus, kad ne, negalima. Būti kantriam kito žmogaus bjauriam elgesiui, nesiskaitymu, prisidengti pozicija nutylėsiu ir tiek – jau panašu į durnybę. Dalis melancholiškų, ramių žmonių yra super geros savitvardos ir įžvalgumo asmenybių, kurie nesidrasko, nesiblaško kur nereikia, bet kita dalis yra tiesiog lėti, flėgmos, menko suvokimo ir reakcijos, nes tingi net galvoti.
Gerai pagalvojus juk viskas aplink mus taip dviprasmiška, su daugybę sąlygų ir išlygų. Nežinau, kiek reikia nugyventi žemėje metų, kad suvokti, jog kiekvienas gyvena savose ribose, su savu matymu kas yra gerai, kas yra blogai. Kuomet stebiu besiginčijančius žmones aš imu dvejoti ar tikrai taip yra sudėtinga suprasti, kad na kitas požiūris egzistuoja. Taip, gal jis kvailas, idiotiškas, bet jis niekada niekur nedings, kad ir kokius argumentus iš kišenės trauksi.
Pabaigai. Aš iki šiol galvojau kokia nesąmonė yra selfie stick‘as. Atostogaudama Tailande ir bandydama nufotografuoti save su vyru ir šventyklą, finale gavom nuotraukų su puse veido arba su puse šventyklos. Gal kažkas užmestų super klausimą ar gi negalima paprašyti kitų turistų. Teoriškai galima, bet kai fotografuojiesi ne su juostiniu konica minolta, asmeniniam archyvui norisi turėti ne penkias nuotraukas, o kas kartą prašinėti nesinori. Jei nuomonė nejučia pasikeičia apie tokį kelių eurų vertės daiktą kaip selfie stick‘as kaip ji gali nepasikeisti svarstant apie visokias laimes, gyvenimo prasmes, ir tai kas yra teisinga.
Lyg ir sveikintinas dalykas visokie „think outside the box“ tik labai dažnai po tokių galvojimu lieki nesuprastas ir nužvelgtas keistu žvilgsniu. Kiekvienas esam už savo gyvenimą atsakingi patys, o geroji to dalis, kad taip pat ir už savo požiūrį ir poziciją, vadinasi ji neturi būti populiarioji ar kažkam palanki. Ribas bandys nubrėžti mus supanti aplinka, primindama kaip reikėtų elgtis, bet galutinai pasitvirtinsim jas tik patys ir kiekvienas savaip.
(0)Nepatinka
(0)