Nuomonė ir nuotaika

Kardelių diena

you-dont-hate-history-you-hate-the-way-it-was-taught-to-you-in-high-school-quote-1Jau nuo vakar kažkaip jaučiau rugsėjo pirmosios dvasią. Nuo to, kad PC „Akropolis“ vakar vakare nuo žmonių sprogo, kosmetikos parduotuvės buvo okupuotos paauglių merginų, visur tik kardeliai kur pažiūri, dar kokia mama su būsimu pirmoku skuodžia nusipirkti paskutinių daiktų (jas atpažįstu iš veidų- tą sumišimą su džiaugsmu nesunku pastebėti), o dar kur žinia paminėta per TV net kelis kartus, kad alkoholis nebus parduodamas rugsėjo pirmąją. Rugsėjo pirma trenkė visa jėga ryto spūstimis. Klasika.
Ramiai pradėjau galvoti ką galiu parašyti apie rugsėjo pirmąją, galva lyg ir tuščia buvo, atrodo viskas ir taip aišku, bet pradėjus skaičiuoti kiek metų aš mokausi, kur ir ko būta bei patirta pradėjo kilti įvairiausios mintys.
Daugumą rugsėjo pirmų mokyklos laikais man yra susijaukusios galvoje, tačiau pačios pirmos aš turbūt niekada nepamiršiu. Buvau su tokia baltai rausva atlaso motyvų suknele. Suknelė buvo tokia puošni, kad dar vakare pati su mamos palaiminimu nuo jos karpiau rausvas rožytės, kurių buvo tiesiog per daug. Matyt minimalizmo genas manyje įgimtas. Atsimenu net tėvų veidus, jų jaudulį. Užėjus į klasę pirmas įspūdis pribloškė, nes visi kažką veikė, vieni su kitais bendravo ir mane turbūt pirmą kartą aplankė pasimetimo jausmas. Aš tiesiog stovėjau ir žiūrėjau. Tik vėliau paaiškėjo, kad pusė klasės iš kažkokio fucking darželio ir vieni kitus puikiai pažįsta tiek vaikai vaikus, tiek tėvai tėvus, o tokių atėjusių iš gatvės ne daug. Vėliau mokytojos programa, reikėjo ant kartotinių veidų nupiešti save ir užrašyti savo vardą. Aš vienintelė sugebėjau nupiešti tame veido kartone visa save su rankom ir kojom mini paveiksliuką, o kiti kaip susitarę nupiešė tik savo veidus. Ir vėl pasimečiau. Logiška jei nori veido sakyk piešiam veidus, jei save – tai su kūnu. Atėję dvyliktokai čiupo vesti kažkur mane ir aš jau buvau beištraukianti ranką, bet pamačiau, kad mama moja gestą eik eik su jais, tai ir ėjau. Paskutinis prisiminimas tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt septintųjų rugsėjo pirmos, kad stoviu lauke, rankose laikau raudonu viršeliu knygelę apie Jėzų ir vaikus, o man į akį spigina saulės spindulys ir aš nieko daugiau nematau, todėl ir žiūrėjau visą laiką į savo rankas ir į knygelę su nupieštu Jėzum ant viršelio.
Vėliau visos rugsėjo pirmos buvo panašios. Valdžios kalbos valdžiai ir salės be oro. Naujokų apžiūra. Bėgant metams buvo etapas kai merginos atrado kosmetines, vyrukai džemperius pakeitė švarkais. Puokštes gėlių auklėtojai, pakeitė vieniši kardeliai. Netrukus jau pati buvau dvyliktoj ir vedžiau pasimetusį pirmoką. Sėdėjom ant scenos, kalbos valdžiai buvo praskiestos grauduliu apie dvyliktokus ir jų gervių skrydžius, laukiančius egzaminus ir panašiai. Mano galva buvo tokia tuščia, nes norėjau eiti susitikti su draugėm ir skristi nuo tos scenos kaip gervė jau dabar. Tą vakarą buvau pas draugę namuose ir ji grojo pianinu, o aš jau klausiau kas bus kitais metais, kur mes būsim, ir ji atsakė ten, kur norėsim.
Rugsėjo pirma yra šiokia tokia šventė, bet yra ir kita pusė. Labai daug jaunų žmonių nejaučia šventiškumo, ne dėl to, kad nepatinka mokytis, o dėl emocinės aplinkos. Patyčios, įžeidimai, „netyčiniai“ stumdymai, taip tai vyksta per rugsėjo pirmas, antras, dėka technologijų tai vyksta be pertraukų. Tik vasarą yra tas metas, kai aukos gali pabėgti trumpam nuo savo persekiotojų. Todėl mokytojams labai palinkėčiau nuo akių patraukti kardelių puokštes ir pasižiūrėti kas darosi salėje kol valdžia skelia kalbas politinei partijai, rėmėjams ir visiems kitiems, nuo kurių patys priklauso. Niekas neturi teisės tyčiotis, kad ir koks keistuolis bebūtum, net jei du plius du tau penki. Su pašaipom, žeminimu reikia kovoti, žodžiais atgal, kumščiu į akį, bet nenusileisti.
Pats mokymasis. Čia tema be ribų, bet kadangi jau turiu nemenką mokslų stažą tai pakomentuosiu ir aš. Sukuosi mokslo įstaigose jau dvidešimt metų. Pradedant mokykla baigiant universitetais yra vienas bruožas – mokomės, nes mokomės, niekas nežinom kam ir dėl ko, atsiverčiam knygą ir varom. Dūsta mokytojas – dėstytojas, dūsta mokinys- studentas, bet programą reikia išeiti ir gipsas. Kas iš tokio mokslo?. Mišrainė galvoje. Viskas pasimiršta ir atsimeni tik faktą, kad sėdėjai be jėgų ir mokeisi, o po to pamiršai devyniasdešimt procentų informacijos. Po mokyklos aš mokiausi kolegijoje. Nepaisant, kad jau visi raukiasi po žodžio kolegija, ten išgirsta informacija yra labiausiai naudojama mano gyvenime. Psichologinės ir pedagoginės žinios, daug praktikos, daug dėstytojų patirties. Žinoma skurdžios mokslo bazės, ne patys naujausi mokymo metodai ir gi padarė savo. Turėjau progą pastudijuoti užjūriuose ir ten man mokymosi procesas buvo priimtiniausias. Atsiskaitymas projektiniais darbais, kai esi priverstas atsirinkti tiek teorinę informaciją, tiek praktinę, sukurti produktą, bendradarbiauti su kolegom, jausti didelę atsakomybę. Išmoksti tiek praktikos, tiek teorijos, tiek bendražmogiškų dalykų ir nereikia kalti naktimis, nereikia šviestis krūvos nereikalingų popierių. Pamenu Lietuvoje mes turėjome daryti vienai dėstytojai segtuvus su straipsniais. Juos surasti ir atspausdinti/atšviesti. Nieko specifiško, viskas iš interneto. Motyvas, kad kai dirbsit Jums bus naudinga. Hm…Labai naudinga 2016 metais straipsniai iš 2011 metų. Tikimybė, kad atsišviesi, tai ko prireiks, jei ir pataikysi, tai jau bus morališkai pasenę. Segtuvuose sugulė šimtai lapų ir man tikrai labai gaila medžių. Protu nesuvokiamas resursų švaistymas. Po kolegijos baigiau šlovingiausią Lietuvos universitetą, kurio šlovė laikosi dėka senųjų laikų. Pagrindinė mokslo idėja – daug teorijos, daug kalimo. Fantastika. Dabar esu kitame universitete – ne toks šlovingas, bet išsiskiriantis pamišimu dėl pažymio. Net mokyklos metais neklausdavom kiek gavai, tiek daug kiek čia.
Pažymių kultūra. Pažymys studijuojant Danijoj buvo toks šalutinis dalykas, kad apie jį niekas labai net negalvojo. Juos rašydavo principu – išklauso visus, ir tada dėstytojas reitinguoja. Realiai tu žinai, kad jei atsiskaitai, viskas bus gerai. Jei gavai mažiau vadinasi yra priežastys kodėl, gali pažvelgti į kitus darbus ir jei norisi pasianalizuoti. Geriau ar blogiau, bet esi suinteresuotas kaip atsiskaityti, o ne kaip gauti pažymį. Pas mus yra jo didenybė – pažymys. Jei turėsiu mokyklinio amžiaus vaiką, aš daviau sau žodį, aš neklausiu kiek gavai šiandien, aš klausiu ką išmokai. Jei vaiką spaudi atsiskaitinėti skaitine išraiška, vaikas gali klausti kiek uždirbai, ir tą uždirbi lyginti su Antano, Petro tėvų atlyginimu. Taip, kad gyvenime ne viskas susiveda į pažymį ir pinigus.
Savo puslapyje galiu mėtytis patarimais, tai gi mano galva, jaunam žmogui naudinga žinoti, ko išmokau aš.
1. Rasti kas patinka. Nereikia stengtis būti visų galų meistru. Jei patinka piešti, dėk pastangas ten, visas jėgas ir motyvaciją. Gyvenime nebūna matematiko dailininko fiziko, kuris dirba gydytoju. Tu tapsi kažkuo ir kuo anksčiau surasi savo kelią, tuo paprasčiau bus atsirinkti kas svarbu, o kas ne.
2. Bandyti drąsiai. Ieškoti savo gabumų, keisti veiklas, pažinti kuo daugiau sričių ir gauti kuo daugiau patirties. Ašarotos akys muzikos mokykloje, prievarta grojant namie. Teko turėti daug draugų šitaip atkentėjusių. Ar jie dabar groja?. Nejuokaukit. Muzikos mokyklos baigimo proga – pardavė pianiną. Turėjau draugę, kuri nusprendė pradėti mokytis groti bebaigiant mokyklą, kokios gražios ir ilgesingos buvo jos melodijos.
3. Vertinti pats save. Tu tik vienas žinai, kokio rezultato tikiesi.
4. Susitaikyk, kad bus nesėkmių. Kitaip nebus. Gyvenime mokomės iš klaidų ir deja geriausios pamokos yra iš savų suklydimų. Nereikia daryti didelių dramų, nes viskas praeina tiek geri dalykai, tiek blogi, o lieka patirtis.
Pabaigai, ko gero tai mano paskutinė studentiška rugsėjo pirma ir sau aš linkiu sėkmingos kovos su tinguliu, rasti motyvacijos ir atkaklumo, sėkmingos sesijos ir gero magistrinio. Jauniems žmonėms linkiu džiaugtis gyvenimu ir mokslu, o tėvams neužkrauti vaikams ant pečių savų neišpildytų svajonių, nes juk mokytis niekada nevėlu?.

Patinka(1)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *