Šiandien ramiai bevakarodama namuose ir nuo karščio gindamasi porcija ledų ir šalta kava pagalvojau, kad seniai jau berašiau blogą. Aišku kaip visada, užeina momentai su genialiomis mintimis, o kai prisėdu rašyti galva moliūgu pavirsta. Bandysiu prikelti idėjas.
Susimąsčiau, apie laukimą…Vaikystėje lauki kada nebereiks miegot pietų miego, mokykloje lauki kada nebereiks ruošti namų darbų, universitete lauki kada nebereiks kankintis sesijos vardan, darbe lauki penktadienio. Ties čia mano laukimų patirtis baigiasi, toliau galiu kelti hipotezes. Manau esminiai laukimo aspektai tampa šeima su papildomais nariais, lauki kol jie taps savarankiškesni. Manau ties čia laukimai baigiasi ir prasideda atvirkštinė procedūra, kai tetrokšti, kad vaikai taptų artimesni, sode augtų gražesnės gėlės (kurioms nebuvo laiko), išmokti kažko naujo ( universitete ir taip viskas buvo aišku) ir gyvenimas greičiausiai po truputį įgauna akimirkos žavesio, kai prieš tai buvo vien laukimas kažko ir strykčiojimas per gyvenimo metus, mėnesius ir dienas. Aišku, dar ne visi laukimai mane aplankė, bet tuo ką parašiau šventai tikiu ir man būna taip pikta, kad taip dažnai save pagaunu, kad nesidžiaugiu, viduje nešokinėja širdis. Momentais atrodo, kad neinu savo gyvenimo keliu, o tiesiog ariu vagą su tvarkaraščiu rankoje ir siela nesijaučia laisva.
Aš tikrai žinau, kad kai sėdėsiu žilą galvą apsisukus skarele, pyksiu, kad negaliu valgyti mėlynių, nes protezai bus mėlyni, keiksiu save kodėl jų nevalgiau kol buvau jauna. Kai būsiu senučiukė gailėsiuosi, kad tiek daug vakarų praleidau namuose kai galėjau eit šokti. Apgailestausiu, kodėl sėdėjau ir laukiau.. ir giliai širdyje žinosiu, kad, jau tuo momentu nebeturiu ko laukti, nebent mirties ir beliks tik džiaugtis esančia akimirka.
O dabar aš bijau, todėl laukiu.
(0)Nepatinka
(0)