Būna tokios akimirkos kai pasižiūri į save ir pagalvoji „va, kaip aš čia fainai sugalvojau/ padariau/ pasielgiau“, bet vis dažniau mane aplanko mintis, ko man trūksta, iki tokios asmenybės, kuri man ideali. Kai anksčiau man žavėjo ugningo charakterio žmonės, kurie drąsiai išsako nuomonę, nebijo trinktėlti durimis, aš sau atrodžiau mėmiška. Tiesiog, mintyse būdavau beprotiškai gudri, kandžiai atsikirsdavau, tik va bėda ta, kad lūpos neišnipždėdavo nieko ir taip visi charakterio impulsyvumai, menami ir tariami baigdavosi. Tada savigrauža ir bergždi pažadai sau, jog kitą kartą tai pasakysiu, tai atsikirsiu…Tokia štai buvo asmenybės formavimosi pradinė fazė su dramos prieskoniu.
Dabar aš vis dažniau save graužiu dėl kvailų žodžių, kuriuos reikėjo nuryti. Nepasakyčiau, kad išdrąsėjau. Tiesiog paauglystės laiku mano mandrumas ir žodžių lobynas buvo per menkas, o suaugusių pasaulyje jis kažkoks netinkamas ir infantilus. Aš labai norėčiau užsidėti „poker face“ kai mane kažkas kritikuoja, norėčiau nebumbėti ir nelaidyti kandžių pastabų dėl smulkmenų. Galiu tik pasvajoti apie kūno kalbą, kuri neišduoda mano streso, susierzinimo. Aš norėčiau visas tas kasdienes negandas paleisti nuo savo galvos ir jausmų, momentais kai pokalbis tampa atgrasus svajoju kaip galėčiau šyptelti, pasitaisyti karūną ir išdidžiai nueiti, o ne mauti iš patalpos kaip prasikaltęs vaikas.
Manimi lengva manipuliuoti. Tai faktas. Manimi manipuliuoja reklama, darbo rinka, savanaudžiai žmonės. O aš manipuliuoti nemoku, nebent ta manipuliacija vyksta taip atvirai, kad net neįtikima. Jei man ko reikia aš paprašau. Tiesiog. Ir viskas taip paprasta. Su laiku aš vis darausi nepatiklesnė, su spygliais. Nesistebiu, kodėl tiek daug pensininkų gyvena paranojoje. Per gyvenimą žmogus patiria tiek visokių manipuliacijų, kad nebetiki niekuo: nei savo vaikų gerumu, nei kilnumu, nei valdžios sprendimo teisingumu. Aš visai nesistebiu. Jiems nėra viskas blogai, jie tiesiog nebetiki, kad gali būti kažkas gerai.
Tai va aš norėčiau būti tokia moterimi, kuri spinduliuoja pasitikėjimo kupina aurą, yra išlaikyta, rami, tikslių ir koordinuotų sprendimų kupina, santūri, jaučianti pusiausvyrą ir joje stovinti tvirtai, o ne balansuojanti.
Bet tokios moters aš nenorėčiau vadinti savo drauge. Mano draugė turėtų būti: daug kalbanti, reguliariai pajuokaujanti ne į temą, spindinčių akių, šiltos šypsenos. Kartais susimaunanti (kad dviese būtų linksmiau). Rizikuojanti ir tikinti, tikinti – gyvenimu, žmonėmis ir atvira.
Aš pradedu suvokti ką turėjo galvoje Šekspyras paklausęs „būti ar nebūti?“
(0)Nepatinka
(0)