Nuomonė ir nuotaika

ataskaita

Būna gyvenime momentai, kai sudėlioji taškus ant „i“. Maždaug verslo plano įsivertinimas, tik čia gyvenimo. Anksčiau tokios mintys užklupdavo Naujųjų metų išvakarėse, bet kol kas iki tų Naujų tiek laiko, kad gyvenimas gali verstis kūliais. Tačiau niekas netrukdo pagalvoti čia ir dabar.

Emocinė būsena: priverstinis džiaugsmas. Džiaugiuosi, kad nėra labai didelių bėdų, kuriose tampu aplinkybių auka ir vienintelė išeitis viską priimti taip kaip yra. Tokių minčių, kad su emociniu laimės užtaisu šoku paryčiais iš lovos nėra. Taip, ko gero aš snobiškas žmogus ir tai suprasdama užsiklijuoju šypseną ir kalboje panaudoju keletą deminutyvų dėl greta esančių žmonių geros nuotaikos.

Gyvenimo tikslai: nuoširdžiai, kas tokie?? Čia tada, kai meluoji pasauliui koks esi ambicingas žmogus ar kliedesys su tokiomis absurdiškomis idėjomis, kad visiems atima žada ir aplink gergždžia tyla? Tai aišku aš turiu tikslų. Išgyventi ir sukaupti resursų pasaulio pažinimui. Galbūt įsigyti automobilį. Nors šitas tikslas jau buvo sugalvotas prieš keturis metus, pamirštas daugybę kartų ir vėl prisimintas. Dar vienas tikslas – pabaigti mokslus. Aš jau geriau parduosiu močiutę nei kartosiu studijų metus už tiek, kiek tikėtina kainuos mano automobilis. Nors susimąstau ar gi čia tie didieji tikslai, kaip taika pasaulyje, tapti milijonieriumi, atrasti vaistus nuo AIDS ar šiaip kokie įtaką darantys kiti tikslai? Mano tikslai būtų Maslow piramidės apačioje. Ar gi rimtai žiūrėtumėt į žmogų, kuris savo pagrindiniu tikslu įvardintų sumokėti sąskaita už šildymą? Realija tokia, kad kokie didūs tikslai bebūtų, baisingi skaičiai rodo šildymo skolas. Manau, viskas tik prasideda nuo sumokėtos sąskaitos. Čia tik pavyzdys, kuris iliustruoja, kad sklandyti padebesiais nereikėtų. Trumpai: koks gyvenimas tokie ir tikslai, vienu momentu kur investuoti, kitu – sutaupyti duonai.

Draugai, ryšiai, pažintys; Dėl ko galiu pasidžiaugti, kad vis atsiranda naujų žmonių kuriems galiu suteikti draugo/ės statusą, ir visai nedaug tokių, kurie dingo iš horizonto. Dėl visokių pažinčių naudos tikslais, neturiu įpročio. Keletas priežasčių kodėl: greičiausiai pati nepulčiau aukotis ir stengtis dėl žmogaus apsireiškusio su kokiu materialiu prašymu, kiek pati tikėjausi, kad pažintimis turtingas žmogus pasistengs dėl manęs, visad gaudavo šnipštas, todėl kontaktų nekaupiu. Logika paprasta arba bendrauju arba ne, o jei prireikia socialinių ryšių bandau naudotis, kuo turiu. Gyvenime per daug kelių, kad eiti vienu ir nesėkmės atveju daužyti galvą į kliūtį. Tiesiog kartais reikia „let it go“ principu vadovautis.

Išvada: begalė gyvenimiškų smulkmenų, kurios padarytų kasdienybę tobula, o kas tada? Kai dar buvau vaikų vaikas išgirdau frazę, kuri man įsirėžė į pasąmonę, ji skamba maždaug taip, kad jei nori pražudyti žmogų, išpildyk jo visus norus ir jis pats save sunaikins. Laimingas tas, kuris bus euforijoj sumokėjęs visas savo sąskaitas, laiminga būsiu ir aš savo pirmam, jau dabar seniena, tapusiam automobilyje ir vargšas tas, kuris skęs savo didžiuose tiksluose, kariaujantis su savo mažumu pasaulio skruzdelyne, gindamasis pareigomis ir sąskaita banke, trokšdamas gyvent amžinai ir niekada to negaus.

Visi skirtingi, bet ar visi laimingi?

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *