Nuomonė ir nuotaika

Aš ir internetas

Šiomis dienomis mano gyvenimo tempas sulėtėjęs, nes dirbu iš namų. Puiki patirtis, netrinkti plaukai jau muša rekordus, nes mato tik savi, darbinis stilius – maudymosi kostiumėlis, o maistas ledai ir cola. Šiuo momentu tai puiku, nes visuomeniniam transporte nereikia uostyti svetimų žmonių pažastų ir alpčioti nuo tvankumo. Bet vargu ar save įsivaizduoju nuolatiniame tokiame darbe, nes grįžus namiškiams arba kažkam paskambinus, kalbu be atokvėpio. Išsilieti gi žmogui reikia.

Pagalvojau, kad dabar kai internetas toks puikus ir suartina mus, kai gali pasiskambinti į Naują Zelandiją, pažiūrėti tiesioginę transliaciją iš Aliaskos, stebėti gatves sėdėdamas namie ir valgydamas bananą, aš jaučiuosi pastaruoju metu nejaukiai ir nesaugiai. Atrodo pasakyti tiek daug noriu, bet kai pagalvoju, kas gali perskaityti, savaip interpretuoti ir aišku perduoti, žodžius turiu taip atsargiai rinkti, kad gatvėje susitikus nereikėtų veide pakeisti trijų spalvų. O kartais taip norėtųsi, kad žodžiai lietųsi savaime, tarsi paukščio čiulbesys. Turbūt todėl žmonės ir pradeda rašyti knygas, kai užtenka vieno stebuklingo sakinio „Visi sutapimai atsitiktiniai“, aš asmeniškai tikiu, kad vis tiek su pagrąžinimais ar be jų, autoriui teko pažinti tuos realių žmonių ir personažų hibridus.

Nors mane supa žmonės, kuriems iš esmės negalėčiau pripiešti nieko įspūdingo, mane kuris laikas neramina paskutinis mados klyksmas viešai įžeisti vienas kitą. Kažkoks žinomesnis žmogus papila srutų ant kito žinomesnio žmogaus, man aišku dažniausiai tai sukelia šypseną, nes galų gale tai reklama abiem pusėms. Aš noriu atkreipti dėmesį į tą komentarų jūrą, kurioje vieni kitus įžeidinėja skaitytojai, motinas, kad sėdi su vaiku namie ir nedirba, jaunas merginas, kad netikusiai atrodo, kažkokie vyrų seksistiniai juokeliai „a la bobos, ko norėt“. Man įdomu, kaip užauginti vaiką su juo nebūnant, o jau kurio jaunystės nuotraukas atvertus padvelkia stiliumi ir elegancija, visi kažkaip tas nuotraukas prameta rausdami „nu ai“. Dar aišku progos nepraleidžia darbdavio pakeiksnojimai, nors kadaise pats kritikas drebėjo ant kilimo. Kai man teko atlikinėti praktikas mokyklose, buvo problema ir dilema, patyčios internete. Dabar suaugusių žmonių tarpe tai tarsi normalu, aišku nepatinka, neskaityk. O kodėl negali būti nepatinka, nerašyk?.
Galų gale ar viešai įžeidus nepažįstamąjį nebus nejauku jį sutikus atsitiktinai darbe kaip naują kolegą arba kaip kaimyną ?. Aš pagalvojau, kad žmonės į mano gyvenimą atkeliauja įvairiais kanalais atsitiktinumo dėka. Tai netobuli žmonės, su dalimi jų buvau susieta aplinkybių, jų nesirinkau pagal dress cod‘ą, grožį ar lojalumą man, bet leidus atsiskleisti jie tapo draugais ilgiems metams.

Pabaigai, tiesiog noriu pridurti, kad lašelis takto ir sveiko humoro, niekada nepadarys vaškinės asmenybės, kuri sako tik ką reikia ir kas naudinga, bet atvers kelią į įvairiapusį žmogaus pažinimą ir bus pirmą plytelė draugystės grindinyje.

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *