Vieni knyginiai pirkiniai būna suplanuoti, turiu net sąrašą išsisaugojus, kokias knygas norėčiau nusipirkti ir jį pildau. Kiti pirkiniai būna visiškai atsitiktiniai, akcijinių krepšelių lobiai. Ši knyga vienas tokių pirkinių – spontaniškų.
Amerigui nebuvo lemta gimti su laimingais marškinėliais. Jo vaikystė bėga skurde. Tam, kad galėtų pragyventi jis eina i šiukšlynus ir ieško skudurų, iš kurių mama siuva drabužius ir bando juos parduoti. Amerigas auga be tėčio, apie jį tegirdi naivų mamos pasakojimą, kad Amerigo tėvas išplaukė į Ameriką praturėti. Menka grįžtančio tėvo viltis vis dar rusena vaiko širdyje. Tuo tarpu į namus nuolat užsuka mamos sugyventinis pravarde Geležgalvis. Tiek Geležgalvis, tiek Amerigas vienas kito atžvilgiu nejunta šiltų jausmų. Amerigas daug ko neturi – garantuotos šiltos vakarienės, saugios šeimos, batų, užtikrintos ateities. Toks gyvenimas ištinka daugybę šeimų, todėl pasibaigus karui, Italijos valdžia pasiūlo skurdo kamuojamoms šeimoms išleisti vaikus laikinai į turtingesnę šalies dalį. Vaikai iš pietinės Italijos traukiniais keliauja į Šiaurę ieškoti sotesnio gyvenimo. Vienas tų vaikų tapo ir Amerigas.
Patekęs į naują šeimą Amerigas gauna ne tik materialiai geresnį gyvenimą, bet ir šiltą priėmimą, pajunta ką reiškia iš tiesų gyventi šeimoje. Nauji draugai, nauja šeima, mokykla ir besiskleidžiantis Amerigo talentas griežti smuiku. Visgi ten nelemta užsibūti ilgai ir vaikas grįžta į savo gimtąjį Neapoli, kuriame situacija per daug nepasikeitusi, todėl tenka vėl grįžti prie juodo darbo, matyti pervargusią ir nelaimingą mamą, bei kęsti Geležgalvį.
Ši knyga talpina savyje be galo daug: skurdo, šeimos santykių, motinystės, prigimties temas. Man daugiausia klausimų paliko Amerigo mamos portretas. Man ji – mama, kuri nemokėjo parodyti meilės, bet giliai širdį ją juto.
Kaip bebūtų knyga paliekanti klausimus – gera knyga. Joje daug liūdesio, neteisybės, bet kartu priverčia susimąstyti, kiek daug nulemia gyvenime, šeima, kurioje augi, bei aplinka kurią matai, o kartais tereikia tik kelių žmonių, kurie atvertų duris į kitokį gyvenimą. Gimtieji namai visada paliks pėdsaką. Visada.
Puslapių skaičius: 224
Knyga: nuosava
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)