Knygų apžvalgos

Vanessa Diffenbaugh „Pakelti dangų“

Na ką, dauguma džiaugiasi matyt ateinančiu sparčiai savaitgaliu ir Jūros švente. Tingūs rytai, vartymasis paplūdimyje dažnam neatsiejamas nuo knygos. Jaučia mano širdis, kad ši knyga būtų tinkamas pasirinkimas.
Na, kad nebūtų per daug pozityvu pradėsiu nuo to kas man ne itin patiko. Tai yra viršelis. Ta prasme aš suprantu, kad esmė yra turinys, bet mums visiems patinka gražūs dalykai, dailiai apsirengti, papuošti namus. Aš mėgstu grafinius, simboliškus viršelius, o tokių su „no name“ nuotraukiniais viršeliais, na ką vaikas, labai jau saugus variantas, o užbėgant už akių, net ir perskaičius nelabai tas vaikas reikalingas ant viršelio. Manau dėl šio minuso knyga labai ilgai dulkėjo lentynoje, kol atėjo momentas „now or never“.
Letė turi du vaikus – paauglį sūnų Aleksą ir šešerių dukrą Luną ( fun fact, bet anotacijoje sūnus vardu Alenas, o tekste Aleksas, tai aš lieku prie tekstinio varianto, tebūnie Aleksas!). Letę sunku būtų pavadinti idealia mama, vaikai jai gimė tuomet, kai ji dar nebuvo pasiruošusi motinystei, todėl juos augino Letės tėvai. Pasikeitus aplinkybėms nebelieka galimybių seneliams auginti savo anūkus ir prabėgus nemažai metų, mama turi prisiimti visas mamos pareigas – tiesiogiai auginti savo vaikus ir būti su jais geromis ir blogomis akimirkomis. Ši istorija yra apie tai, kad niekada nevėlu grįžti pas savo vaikus, prisiimti atsakomybę, nors tas grįžimo kelias sunkus ir alinantis. Čia bus daug šeimos ir paauglystės dramų, konfliktų, pakilimų ir kritimo. Negalėčiau akcentuoti, kad tai psichologiškai sunki knyga, skaityti ją nebuvo sudėtinga. Ši knyga puikus variantas, kai norisi pagyventi svetimus gyvenimus, žvilgtelti pro rakto skylutę.
Knygoje yra gražių simbolinių paukščių ir žmonių sugretinimo, apie sparnų auginimąsi, man gal kiek būtų labiau patikęs meniškasis tekstas, bet čia jau detalės, kurios kiekvienam skaitytojui reikalingos vis kitokios. Smagu, kad ši knyga nėra lėkšta, nebūdama labai sudėtinga, ji kartu ir skatina pamąstyti apie motinystę, santykį su vaikais, pasiaukojimą vardan kitų gerovės, klaidų pripažinimą.
Manau, kad ši knyga išlaiko visai neblogą balansą tarp nesudėtingo pasakojimo ir prasmingos žinutės skaitytojui. Kaip tik savaitgaliui. Kaip tik tingiems rytams.
Nugarėlė: Keturiolika metų Letė Espinosa pragyveno San Fransiske, apleistame rajone prie vandenyno. Ji dirbo, kad išmaitintų šeimą, o mama augino jos vaikus – penkiolikmetį Aleną ir šešiametę Luną. Letė visada save laikė nevykėle ir mintis, kad ji dviejų vaikų mama, nepažįstanti savo sūnaus ir dukros, jau seniai ją graužė.
Bet vieną dieną Letės tėvai netikėtai išvyksta į gimtuosius namus Meksikoje ir palieka ją vieną. Jai pirmą kartą gyvenime tenka prisiimti motinos pareigas. Letė priversta tapti tikra mama, nors nemano, kad jai tai pavyks. Ji nuoširdžiai stengiasi sukurti vaikams visavertį gyvenimą ir yra pasiruošusi rizikuoti viskuo dėl žmonių, kuriuos myli.
Metai: 2017
Puslapių skaičius: 344
Knyga: nuosava
Vertinimas: 3/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 3 – labai gerai, 5 – nuostabu

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *