Mėgstu aš pasigirti, kad turiu gerą atmintį, bet tik po kurio laiko, parsinešus namo knygą, susivokiau, jog šis autorius man jau pažįstamas. Esu skaičiusi jo knyga „Šviesa, tavo akyse“. Praplaukė man toji knyga, nelabai ją atsimenu. Visgi šioji „Nesakė, kad gailisi“ atmintin įsirėš ilgėliau.
Knygos siužetas mus nukelia į 1945-tuosius. Penkios moterys pasitraukia iš Norvegijos kalinių stovyklos ir grįžta atgal į namus – Suomiją. Jų galvos nuskustos plikai, tai ženklas, kad jos kolaboravo su priešu, naciais. Priežastys dėl ko moterys vyko į Norvegiją įvairios – siekis saugumo per karą, noras praturtėti, sudėtinga situacija namuose, kaip bebūtų niekam nesvarbu tos priežastys, visuomenei jos yra išdavikės, nevertos pagarbos.
Tai kelio knyga, kurioje aprašoma būtent tai, kaip moterims pėsčiomis teko grįžti per miškus ir pelkes į gimtinę. Nebūdamos geros draugės, vieną kitą vertindamos skeptiškai, jos turėjo susivienyti vardan bendro tikslo. Brendant per krūmokšnius, sukariant dešimtis kilometrų kasdien, jų mintys neramios su dvejonėmis kas gi jų laukia namuose, ar tie namai išvis yra, kaip jos gyvens toliau, ar jos bus priimtos į bendruomenę.
Šioje knygoje moters portretas labai kitoks nei įprastai esam pratę matyti karo paliestą moterį. Jos nerauda į karą išėjusių vyrų, o yra pačios, tos, kurios pasitraukė palikdamos šeimas ir artimuosius. Vienos iš jų buvo laisvo elgesio merginos, kitos nuoširdžiai pamilusios priešą, vienos naivesnės, kitos rinkosi sau naudingesnį variantą.
Man knyga buvo įdomi. Įdomi savo kontekstu ir kitokiu požiūriu. Pabaiga knygos priverčia susimąstyti ir suvokti, kad ne visoms moterims reikia vyro ir pečiaus. Taip pat kelia daug klausimų apie vertybes, padorumą ir ribas.
Metai: 2022
Puslapių skaičius: 288
Knyga: nuosava
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)