Susanna Tamaro „Klausykis mano balso”
Prieš daug daug metų, visiškai atsitiktinai perskaičiau knygą „Eik kur liepia širdis“. Tai be galo jausminga, paprasto, bet kartu ir gilaus teksto knyga, apie močiutės ir vaikaitės sudėtingą, suaižėjusį santykį. Tai laiškų knyga. Per močiutės parašytus laiškus atsiskleidžia šeimos istorija, drama, požiūris į gyvenimą ir padarytus pasirinkimus. Kadangi tą knygą skaičiau dar tuomet, kai skaitydavau daugiau nei gūglindavau, tai eilę metų nežinojau, kad yra tęsinys, bet kai sužinojau labai maloniai nudžiugau.
Antroji dalis „Klausykis mano balso“ yra istorija iš anūkės perspektyvos. Grįžusi į vaikystės namus turi gyventi su savo senele, o judviejų santykiai visuomet buvo sudėtingi. Senelę kamuoja ligos, senatvinės beprotystės, sutilpti po vienu stogu tampa vis sudėtingiau. Daug irzulio, nuoskaudų, sunkios kasdienybės, tačiau viena diena tampa lemtinga, senelė miršta ir mergina atsiduria visiškoje laisvėje, bet taip pat ir stingdančioje vienatvėje. Mamos ji neteko dar vaikystėje, o tėvo niekuomet nepažinojo. Betvarkydama namus ji randa mamos dienoraštį, iš kurio pagaliau gali pažinti savo mamą, koks buvo jos gyvenimas, kaip skaudžiai jai teko rinktis, kada rodė didelę drąsą, o kada pasidavė. Dėka rasto dienoraščio ji pagaliau gali atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos visą gyvenimą ieškojo atsakymo – apie savo šaknis, santykius.
Man knyga patiko. Ne taip stipriai kaip pirmoji dalis. Ši knyga tokia lengvai suprantama, jautri filosofija į gyvenimą, šeimą, būtį. Mėgstu tokias knygas, kurios sugeba atskleisti koks įvairiapusiškas gali būti žmonių santykis, kaip karais sunku parodyti meilę artimam ir kokia to kaina, jei nesuspėjama mylėti laiku.
Metai: 2008
Puslapių skaičius: 216
Knyga: nuosava
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(1)Nepatinka
(0)