Kai tik pamačiau šią knygą kilo toks didelis vidinis noras ją perskaityti, nes aš išties labai mėgstu gilintis į šeimyninius santykius, nuoskaudas ir viltis. Negana to, kad sudomino siužetas, bet ir viršelis yra toks gražus, nors į rėmelį dėk. Rytietiškas piešinys, tekstūra, na tokia knyga išties puošia namų biblioteką.
Šioje knygoje pasakojama apie netikėtai dingusią 69 metų Pak Sonjo. Pasakojime fokusuojamasi ne į patį dingimą, bet į šeimos narių emocijas, jausmus, dedamas pastangas surasti mamą. Puslapis po puslapio vis labiau ryškėja detalės, darosi aiškiau kokia buvo Pak Sonjo iš tiesų. Jos aukojimasis šeimai, savęs atsisakymas, užgula vaikus didele kalte. Gilindamiesi į savo santykius su mama jie permasto konfliktus, išsakytus mamos žodžius, kurie kadaise praskriejo, bet jai dingus tapo išties prasmingi ir net pranašiški. Mane labiausiai slėgė ne tiek mamos vaikų santykis, bet žmonos ir vyro, nes tie santykiai buvo išties kitokie, nei dabar įprasta. Skaitant šią knygą manau visai prasminga neatitrūkti nuo konteksto, nes pasakojama apie beveik 70 metų moterį iš Azijos, todėl tiesmukiškai lyginti knygoje aprašomą motinystę su dabartine instagramine nėra objektyvu. Manau, kad dauguma mamų atsidūrusios nepritekliaus sąlygomis, net nedvejotų aukotis dėl savo vaikų dar labiau, todėl aš apie visa tą vaikų auginimą, išmokslinimą žiūrėjau per to laiko prizmę, nors neslėpsiu buvo minčių, kad kam gi tiek to nuolankumo ir pasiaukojimo, kuris greičiausiai nebus net pastebėtas.
Knyga nėra iš tų lengvų skaitinių, sakyčiau ji gana paini, suskirstyta į keletą dalių, kurios pateikiamos iš skirtingų šeimos narių perspektyvos. Antra knygos pusė tapo labiau filosofiškesnė, atsirado daugiau simbolių. Skaitant buvo labai daug įvardžių „jis“, „su juo“ ir pan. todėl tikrai buvo momentų, kai tekdavo pasigilinti apie kurį veikėją rašoma. Vieniems toks sudėtingesnis stilius labai patinka, bet mane šiek tiek vargina, nes norisi labiau gilintis į emocinę prasmę, bet ne tikslintis apie ką čia kalbama. Tikrai siūlyčiau knygą skaityti susikaupus, be foninių triukšmų, nes išties nesunku išgriūti iš konteksto.
Yra nuomonių, kad knygos pabaiga yra tik dalis viso pasakojimo ir labai jau koncentruotis į ją nereiktų. Nors tai skamba logiškai, bet aš esu knygų pabaigų žmogus. Greičiausiai dėl to, kad knygas pagal jų užbaigimą ir prisimenu. Šios knygos pabaiga man buvo išties puikiai atitaikyta, laikui ir vietoje. Šis pasakojimas nėra holivudas, kai paskutinėse minutėse sukaišo viską į lentynas ir trykšta fejerverkai, bet taip pat nėra ir filosofinis klaustukas paliekantis skaitytoją dar didesnėje nežinioje.
Man patiko skaityti šią knygą, nors dabar kaip ir neįprasta tiek daug materialiai atsisakyti dėl vaikų, bet mamos širdies nuoskaudos yra nepavaldžios laikui, kaip skaudėjo tuomet, taip skauda ir dabar. Žinoma ši knyga skatina mylėti artimuosius DABAR, o ne komplimentus žarstyti kada nors, kai jų nebebus šalia.
Ačiū „Baltų lankų“ leidyklai 😉
Nugarėlė: Giliai kiekvienos šeimos širdy glūdi daugybė užmirštų pasiaukojimų.
Kai pagrindinėje Seulo metro stotyje lyg į vandenį prapuola 69-erių Pak Sonjo, jos vyras ir vaikai nieko nelaukdami imasi paieškų. Kankinanti nežinia, kaltinimai ir nesibaigiantys ginčai prieš akis atveria niekad anksčiau nesuvoktą tiesą: nė vienas jų iš tikro nepažino savo mamos.
Metai: 2019
Puslapių skaičius: 240
Knyga: gauta iš leidyklos
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 3 – labai gerai, 5 – nuostabu
(1)Nepatinka
(0)