Aš sakau: Sabina Daukantaitė yra blogo „Septyni taškai“ autorė, kuri augina septynis vaikus ir tai daro didžiulį įspūdį. Laikas nuo laiko paskaitau jos blogą, nes jis kupinas ramybės, išminties.
Vieni knygų rašymą romantizuoja ir įsivaizduoja, kad rašytojus lanko mistiška mūza, gal jie išties jos ir laukia, kiti žino, kad knygos rašymas yra juodas darbas. Yra programų kuriomis kuriami siužetai, konstruojami veikėjai. Aš esu darbą vertinantis žmogus, suprantu, kad ritmas ir dienotvarkė, įdirbis atveda prie rezultato, tačiau yra bet. Kartais aš tiesiog jaučiu, kad knyga yra sukonstruota, veikėjų charakteriai apdirbti, tačiau būna tokių knygų, kurios yra parašytos išjaučiant, be jokių marketinginių gudravimų.
Būtent „Vandeninės moterys“ man buvo brandumo, išminties knyga. Labai išjausta ir artima. Siužetas apie tris drauges, kurios pradeda bendrauti po daugelio metų pertraukos. Viena žinoma moteris, menininkė, slauganti sergančią motiną, kita turinti byrančią šeimą, trečioji kuria nuostabią karjerą, bet jaučiasi vieniša. Charakteriai yra artimi, autorė pasakoja šių moterų istorijas ramiai, susiejant į visumą be streso, skubėjimo, perteklino intrigavimo. Knyga įtraukia ir skaitosi ramiai. Pabaiga užbaigta ir aiški – tolygiai atskleistas vienas trijų moterų gyvenimo etapas, per kurį atrandamas atlaidumas, santarvė su savimi, meilė artimajam.
Kiek sutrikdė, kad tai terapinis romanas ir kol skaičiau taip ir nesupratau kuo ši knyga terapinė, bet pabaigoje buvo graudu. Gyvenimiškas graudulys. Todėl manau, kad apibrėžtis labai tinkama.
Man „Vandeninės moterys“ patiko, buvo išties gera skaityti ir be galo artima dėl to kas buvo ir dėl to, kas galbūt tik bus…
Knygos nugarėlė sako: Vieniems tai pasirodys knyga apie pažįstamus žmones ir viename vingyje susipynusius jų likimus. Kiti sakys, kad tai knyga apie kūrybiškumą, savęs paieškas, kompromisą tarp motinystės ir saviraiškos. Treti nutars, kad tai knyga apie meilę, jausmų gylį ir trapią laimės akimirką. Žinoma, apie vandenį… Tačiau man tai knyga apie gyvenimą. O tokios negalėčiau parašyti, jei pati nebūčiau iki kaklo įsibridusi į kunkuliuojančias gyvenimo sroves.
Metai: 2017
Puslapių skaičius: 192
Knyga: nuosava
Vertinimas: 5/5
(1)Nepatinka
(0)