Šios knygos aš kažkiek bijojau, nes mitologinis kontekstas atrodė sudėtingas ir nuoširdžiai tarus – dvejojau ar žinių spragos šioje srityje neatsilieps skaitymo malonumui. Kartais tekdavo imtis tokių knygų, kuomet autorius tarytum specialiai rašo taip, kad skaitytojui susprogtų galva ir viskas skęstų tokioje migloje, jog turėdavau vienintelį klausimą pačiam autoriui, ar bent jis žino ką norėjo iškomunikuoti.
Džiugu, kad M.Miller nesistengė demonstruoti savo pranašumo, žinių, pasirinkdama istoriją rašyti remiantis mitologinėms dievybėmis, su jomis dar kartą labai nuodugniai supažindino skaitytoją, nuosekliai suvesdama kas yra kas ir be reikalo nepainiodama. Man tai buvo labai svarbu, nes negaliu pakęsti painiojimosi detalėse, strigimo su veikėjais ir panašių dalykų. Knygos gale yra net gi veikėjų sąrašas, todėl tikrai šios knygos skaitytojas neprivalo būti mitologijos ekspertas.
Kirkė yra nimfa, gimusi saulės dievui Helijui. Nei tėvas, nei Kirkės motina nesižavi savo dukra, vaikystėje sulaukusi daug pajuokos, jausdamasi vieniša, vieną dieną sutinką mirtingąjį. Nesudėtinga nuspėti, kad mirtingojo ir nimfos sąjunga nelabai galima, tačiau Kirkei tai tampa reikšmingu posūkiu jos gyvenime, nes bandymai išsaugoti meilę atveda prie savyje slypinčių kerėjimo galių. Dėl tų kerų grėsmės Kirkė yra ištremiama į negyvenamą salą, tačiau joje laikas nuo laiko sulaukia jūreivių, dievų pasiuntinių, bei pačių dievų, kurių pasirodymai tampa lemtingi.
Nemanau, kad verta ypatingai detalizuoti patį siužetą, nes jis yra gana platus, kintantis, o tie atpasakojimai nėra nei įdomūs, nei naudingi, todėl geriau pasigilinti į savo santykį su knyga. Mačiau, kad knyga sparčiai populiarėja blogerių ir skaitytojų tarpe, ir šis atvejis manau yra šį kartą labai pozityvus, nes knyga verta dėmesio ir laiko jai. Veikėjai yra labai stiprūs, aiškūs, dialogai prasmingi. Kirkės metamorfozė nuo užguitos merginos iki savimi pasitikinčios moters yra stulbinama. Knygoje paliečiama labai daug svarbių temų – drąsos atsiskirti nuo šeimos, laiku paleisti mylimuosius, suderinti širdies balsą ir racionalumą, pasiaukojimą.
Skaitant visiškai neaišku kur link kryps siužetas, o tai tikrai yra nuostabus jausmas. Dar tik užmetus akį į šią knygą, kažkodėl pagalvojau, kad tai bus dar viena knyga apie tai, kad „meilė nugali viską“, tačiau viskas nėra taip paviršutiniška.
Šiame kūrinyje sutalpintas įdomus siužetas, įtraukiantis veiksmas ir vertybiniu požiūriu svarbus turinys. Man tai buvo išskirtinė ir gurmaniška knyga.
Nugarėlė: Galingiausiam iš titanų – saulės dievui Helijui – gimsta dukra Kirkė. Nors ir laikoma nimfa, veikiai pasirodo neturinti jokių dieviškų galių – nepaveldėjo jų nei iš ugniažvilgsnio tėvo, nei iš viliokės motinos okeanidės Perseidės. Keisto būdo, visų atstumta Kirkė tėvo rūmuose jaučiasi vieniša ir svetima, tačiau gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis jai pamilus mirtingąjį. Nerdamasi iš kailio, kad palenktų jo širdį, netikėtai atranda savo stiprybę – kerus, keliančius grėsmę net aukštiesiems dievams. Pabūgęs Helijas ištremia dukterį į negyvenamą salą Ajają, kur ši slapta tobulina gebėjimus ir pagaliau pasijunta laisva.
Tačiau pasaulis nepalieka Kirkės ramybėj: ją aplankiusi laimė užtraukia vienos kerštingiausių Olimpo deivių rūstybę. Kirkė privalo atremti virš savo mylimųjų pakibusią grėsmę ir išspręsti visą gyvenimą persekiojantį klausimą: ko vertas nemirtingumas, jei negali per amžius būti su tais, kuriuos brangini?Metai: 2019
Puslapių skaičius: 416
Knyga: gauta iš leidyklos
Vertinimas: 5/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 3 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)