Aš sakau: Apie šią knygą girdėjus daug gerų dalykų buvau jau seniai, todėl pagaliau susiradau, kur įsigyti ir įsigijau. Pastaruoju metu stengiuosi laikytis strategijos skaityti knygas, o ne rikiuoti. Akcijų, išpardavimų, atiduotuvių būdais gautos knygos vis rikiavosi ant lentynų, palangių, prie lovos ir po lova, kol ištiko fenomenas skaityti nėra ką, nes norai keičiasi sparčiai – kas atrodė vau, dabar renka dulkes. Todėl šį kartą knygą pradėjau skaityti iš karto nerikiuojant į eiles. „Viršvalandžius“ perskaičiau prieš pat Kalėdas ir toks simboliškas metas apmąstymams, o ši knyga būtent pamąstymai apie gyvenimą, būtį, religiją.
Nors knygą norėjau perskaityti jau seniai, kažkaip baiminausi slogumo, dažnai kažkaip tie onkologinių temų filmai, knygos ir patirčių perteikimai būna varantys baimę. Bet ši knygą tai ne onkologinio gyvenimo ypatumai, ne gailesčio spaudimas, ne didaktika kaip gerai, kad nemiršti, ne nušvitimai, o labai gražiai, santūriai, taikliai aprašyta gyvenimiška patirtis. Nuo diagnozės iki mirties autorė gyveno maždaug metus ir būtent tų metų išgyvenimai, mintys yra aprašyti, man asmeniškai labiau buvo paveiki pirma pusė knygos, apie tai kaip susigyvena su diagnoze, kaip visuomenė priėmė ligos faktą, kokie buvo rašomi komentarai, pokalbių fragmentai su artimaisiais. Į pabaigą daugiau buvo pateikti gydymo epizodai, dvejonės, daugiau dvasingumo. Dievo suvokimo, pajautimo išraiška buvo gan stipri, galima į tai žiūrėti skeptiškai, galima žvelgt kaip į tikrąjį atradimą, tai jau skaitytojo valioje. Skaitant vis tikėjausi tos laimingos pabaigos, ko gero čia buvo vienintelė knyga, kuomet jos nuoširdžiai norėjosi, nors jau buvo aiškūs faktai, kad taip nebus.
Nors anotacija sako, kad knyga nebaigta, man ji savotiškai užbaigta. Esminiai dalykai buvo perteikti, noras gyventi ištransliuotas, mirtingumo suvokimas priimtas. Man labiausiai patiko, kad skaitytojui nėra brukamas imitacinis pozityvus gyvenimo suvokimas, kaip iš populiariosios psichologijos knygų, bet nėra nueinama ir savigailos bei bėdavojimų keliu, nes kartais po panašių patirčių tiesiog bijai gyventi, bijai ateities, o po šios knygos pabunda noras gyventi, patirti ir ieškoti.
Knygos nugarėlė sako: „Viršvalandžiai“ – nebaigta pasakoti Jurgos Ivanauskaitės knyga. Rašydama apie dramatiškus paskutinius savo gyvenimo metus, ji apmąsto kiekvienos gyvenimo akimirkos grožį, kančios prasmę, tikėjimo, meilės, vilties svarbą.
Metai: 2007
Puslapių skaičius: 163
Knyga: nuosava
Vertinimas: 5/5
1 – šlamštas, kurio net perdovanoti negalima 2 – pakenčiama, skaityti nuobodoka 3 – vidutiniška, paskaitai ir pamiršti 4 – gera knyga, galima rekomenduoti 5 – puiku, bravo, knyga, kurios nepamirši.
(6)Nepatinka
(0)