Paprastai knygas aprašau ir dalinuosi įspūdžiais neseniai jas perskaičius, tačiau šį kartą rašau praėjus keletui dienų. Jaučiu, kad galvoje susigulėjo esmių esmė. Nėra paslaptis, kad man patinka skaityti apie dingimus ir narpliojimą jų, todėl iš šios knygos tikėjausi įdomaus ir dėmesį kaustančio siužeto.
Knyga prasidėjo prieš trisdešimt metų dingusios Auroros Džekson palaikų radimu. Prieš daugelį metų stovyklavęs paauglių būrys, ryte pasigedo vienos merginos, o atsiradę palaikai vėl visus sugrąžina prie mįslingosios bylos. Detektyvas Džona bando galutinai išnarplioti šią bylą ir suteikti taip ilgai lauktus atsakymus, kas nutiko Auroros dingimo naktį. Atnaujinamos apklausos, nuodugniai tiriama palaikų radimo vieta bei patys palaikai atskleidžia neatitikimus stovyklautojų pasakojimuose, kiekvienas jų turi skirtingą tos nakties patirtį ir prisiminimus.
Nors mačiau nemažai kritikos šiai knygai, man didžioji dalis knygos skaitėsi įdomiai. Įdomi buvo ne tik detektyvinė linija, bet ir grupės psichologijos dinamika, kuomet grupės bendrą vieningumą keičia savisauga, savo interesų žiūrėjimas, kai aklas pasitikėjimas virsta įtarumu. Įvykiai pasakojami dvejomis linijomis: bylos tyrimo esamu laiku ir iš 1983metų dingimo nakties.
Dažniausiai detektyvai, trileriai paperka savo pabaiga, jei ji būna netikėta, intriguojanti – knyga įsirėžia į atmintį, šį kartą atomazga galėjo būti įdomesnė. Na nebuvo man to ak momento, kai viskas išryškėja. Nors tikrai būta to pavedžiojimo nuo vieno įtariamojo prie kito, bet finale kažkaip norėjosi labiau nustebti. Nežinau, kaip kitiems skaitytojams, bet man labai pradžioje painiojosi veikėjai, kuris yra kuris, jų vardai, tekdavo pasitikrinti, kuris iš jų sportininkas, kuris politikas. Kartais atrodo, knygose, kuriose yra gausiau veikėjų kažkaip jie įsimena labiau, o čia reikėjo momentais susitikrinti. Gal tai lėmė nepakankamai ryškūs jų portretai, bet gal ir mano sutrumpėjusi atmintis…
Man norėjosi daugiau iš šios istorijos – stipresnės veikėjų charakteristikos, didesnio klaidinimo įkalčiuose ir bylos tyrime ir aišku užbaigimo, kuris priverčia išsižioti. Pritrūko, bet nereiškia, kad blogai. Atostoginis detektyvas. Įdomu, skaitosi lengvai, bet nemanau, kad ilgam išlieka atmintyje.
Nugarėlė: Karštą 1983 metų liepos naktį grupelė paauglių išsiruošia stovyklauti į mišką. Protingų ir populiarių, jų laukia perspektyvi ateitis, tačiau kol kas galvose vien linksmybės: jie gurkšnoja gėrimus, šoka, retkarčiais porelėmis nuklysta į mišką, kitiems sukeldami pavydą. Tačiau paryčiui, išsikvėpus šėliojimams, vienas paauglių pasigenda jauniausios grupės narės: keturiolikmetė Aurora Džekson dingo tarsi į vandenį, nors visi ją pamena prieš užmingant buvus šalia. Policija imasi paieškų, bet merginos jiems taip ir nepavyksta rasti.
Po trisdešimties metų prie netoli stovyklos tekančios upės, slėptuvėje, apie kurią žinojo tik populiarioji paauglių grupė, aptinkami palaikai. Vyriausiasis detektyvas Džona Šynsas su šia byla susiduria jau antrą kartą: Auroros Džekson dingimas 1983-iaisiais buvo viena pirmųjų jo, kaip jauno policininko, užduočių. Dabar Džona žūtbūt trokšta sužinoti, kas iš tikrųjų tąnakt nutiko miške. Kad išsiaiškintų paauglės mirties aplinkybes, vyriausiasis detektyvas Šynsas nutaria visus to vakaro dalyvius sukviesti į stovyklavietę dar kartą.
Metai: 2020
Puslapių skaičius: 432
Knyga: gauta iš leidyklos
Vertinimas: 3/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)