David Crow „Blyškiaveidis melas“

Mane visada domino keistumai ir nestandartiniai gyvenimai. Labai mėgstu knygas, kurios yra apie tokius gyvenimus, kur negali patikėti, kad taip gali būti. Tokios knygos, kaip „Apšviestoji“, „Neortodoksiška“, „Stiklo pilis“ man labai patiko ir įsirėžė į atmintį. Ši knyga taip pat reali, biografinė istorija.
Deividas auga gausioje šeimoje, tėvais, broliu ir dviem sesėmis. Terstonas Krou, Deivido tėvas, spalvingą kriminalinę praeitį turintis žmogus, linkęs konfliktuoti su visais, kuriais tik gali. Šeimoje jis taip pat būna žiaurus, nejautrus, skatinantis vaikų piktadarystes ir tame matydamas stiprybę. Jo auklėjimo būdai negailestingi, pyktis nukreiptas ne tikį aplinkinius, bet ir pačius artimiausius – žmoną ir vaikus. Jo psichiką valdo liguistos idėjos, į savo nusikaltimus įtraukia ir vaikus, taip juos traumuodamas. Visgi Deividas bando nenormaliomis gyvenimo sąlygomis, gyventi kuo normalesnį gyvenimą – mokytis, susirasti draugų. Mokytis jam sunku dėl ragėjimo, o tėtis atsisako pirkti akinius, užuot padėjęs vaikui, vadina ji kvailiu. Deivido mama per silpna atlaikyti tironiją ir apsaugoti savo vaikus.
Tolimesniuose puslapiuose atsiskleidžia vis daugiau detalių, kai atrodo, kad jau žemiau nebėra kur, Trestoną užvaldo dar beprotiškesnė idėja. Metų metais šeima gyvena įkalinta pykčio, fizinio ir psichologinio smurto spąstuose.
Skaitant kartais negalėjau patikėti, kaip įmanoma išgyventi tokiomis sąlygomis, glumino, kad tokios įstaigos, kaip mokykla, matydavo smurto ženklus, girdėdavo nuotrupas apie patiriamus žiaurumus, bet nenorėdami veltis, viską palikdavo savieigai. Taip ir augo vaikai baimės ir nusikaltimų pasaulyje, neretai tapdami viso to dalimi.
Tai knyga, kuri atskleidžia koks beprotiškas gyvenimas gali būti. Kaip šeima gali tapti kalėjimu ir koks gyvenimas yra nuolatinėje grėsmėje, bei viso to poveikis suaugu. Praeities šešėliai nuolat prisiveja, net kai atrodo viskas liko tolimoje praeityje.