Man visuomet patiko ir turbūt dar ilgai patiks dvigubo siužeto knygos. Patinka ieškoti sąsajų, atspindžių, pasikartojančių likimų, atskleistų paslapčių.
Šioje knygoje pasakojamos yra dvi istorijos, vieną jų apie Elisą, o kita apie jos anūkę Marisolę. Marisolė gyvena šių laikų Majamyje, jaučiasi saugi, aprūpinta, užaugo klausydamasi močiutės prisiminimų apie Kubą ir kubietiškas savo šaknis. Deja, močiutė miršta ir Marisolė turi pareigą išpildyti paskutinį močiutės norą – išbarstyti jos pelenus. Marisolė atvyksta į Kubą ir pamato ją kitokią nei įsivaizdavo: nesaugią, skurdžią, ribojančią laisvę. Susipažįsta su žmonėmis, kurie buvo svarbūs močiutei ir pamato savo šeimą kitokią, supranta vis daugiau apie savo kilmę, pajaučia tikrąją Kubą. Knygoje aprašoma Marisolės dabartis nuolat mainosi su Elisos gyvenimo pasakojimu. Elisa pamilo revoliucionierių, gyvendama laikais, kai nebuvo gerų išeičių, o tik pasirinkimai tarp mažesnių blogybių, bandė apsaugoti savo jausmus, šeimą, mylimąjį. Man buvo įdomiau skaityti apie Elisos gyvenimą, gal dėl to, kad ši siužeto linija yra labiau sukrečianti: žudymai, neteisybė, netektys, politinė situacija. Gyvenimas privilegijuotoje šeimoje neapsaugojo nuo revoliucijos keliamo smurto, todėl teko palikti viską, kas buvo sukurta, užgyventa ir pradėti gyvenimą JAV. Skaitant šią knygą mąsčiau apie tai, koks svarbus žmogui noras išgyventi, kaip greitai yra išsineriama iš prabangių suknelių, atsisakoma brangenybių vardan saugumo.
Nors tai yra grožinis kūrinys ir autorė istorinius faktus pritaikė siužetui vis tiek jaučiuosi gana nemažai užpildžius spragų, bent apie tai kokie pokyčiai vyko valdyme ir tų pokyčių kainą. Man knyga patiko, skaičiau aš ją lengvai, nebuvo tokių dienų kai užverčiau ir kurį laiką pamirščiau, skaičiau kai tik galimybės leido, nes istorija išties įtraukianti. Man gal tik Marisolės gyvenime kažkokio egzistencinio pamąstymo daugiau norėjosi, negaliu sakyti kad nebuvo jo visiškai, tų pamąstymų apie savo kilmę, šaknis, apie tai, kad nei amerikiete, nei kubiete jaustis pilnai negali, kaltės jausmas prieš likusius Kuboje, visa to yra, bet man norėjosi daugiau. Kaip pasakė vienas Lietuviškos politinės arenos veikėjas: „daugiau feelingo“.
Nugarėlė: Havana, 1959 metai. Fideliui Castrui užėmus valdžią, visa Elisos Perez šeima priversta palikti per kelias kartas puoselėtą ištaigingą gyvenimą Kuboje ir sprukti į JAV. Pasimetę ir netekę įprasta vaga tekėjusio gyvenimo, su savimi jie išsineša didžiausią turtą – niekad neišblėsiančius prisiminimus.
Majamis, 2017 metai. Marisolė užaugo klausydamasi nesibaigiančių senelės Elisos pasakojimų apie Kubą: apie pokyliuose besisukančias poras, ugningas muzikantų dainas ir svajingai į vandenyną besileidžiančią saulę. Jos vaizduotė metų metus kūrė savitą Havanos paveikslą. Dabar, kai senelė mirė, Marisolė privalo įvykdyti paskutinį jos norą – išbarstyti jos pelenus gimtojoje žemėje. Merginos laukia kelionė į išsvajotą kraštą ir vis dar gyvą šeimos praeitį.
Persmelkta žaižaruojančių Kubos spalvų ir odon besismelkiančių kvapų, ši istorija atskleidžia ne tik dešimtmečiais saugotas šeimos paslaptis, bet ir klausia, ką reiškia priklausyti, kaip šeimos tradicijų valdomoje kasdienybėje rasti savo kelią ir visa, kas gyvenime nutinka, priimti atvira širdimi.
Metai: 2019
Puslapių skaičius: 368
Knyga: gauta iš leidyklos
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 3 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)