Knygų apžvalgos

Carlos González „Pabučiuok mane: kaip auginti vaikus su meile“

Esu skaičiusi šio autoriaus knygą „Mano vaikas nieko nevalgo“, tuomet primaitinimu net nekvepėjo, bet tiesiog rinkausi informaciją ir man ta knyga pasirodė labai gera. Nuoširdžiai ją išgyriau. Tačiau kai atėjo sunkūs laikai ir mano vaikas išties nieko nevalgė, iš tos knygos naudos buvo nulis, nes autorius sprendžia pseudo problemą, kai mamai taip tik atrodo, jog jos vaikas nieko nevalgo, o kai dedi vaiką ant svarstyklių ir matai blogus skaičius, ką tada daryti, autorius, ir nepasako. Nes jis turbūt įsitikinęs, kad taip nebūna. Panašiai ir su šia knyga.
Pati knygos žinutė yra nuostabi – prieraiši tėvystė, pagarba, kantrybe ir abipusiu geranoriškumu grįstas ryšys tarp tėvų ir vaikų. Tiesa, knygoje absoliučiai vyravo mamos ir vaiko santykis, o tėtis toks epizodinis, nors man atrodo, kad tėtis yra lygiavertis, bet nėra čia kokia esminė knygos problema. Knyga yra parašyta yra 2003 metais, kai dar miegojimas su vaiku drauge, ilgalaikis žindymas, nešiojimas buvo labiau neįprastas reikalas, nei įprastas, todėl autorius iškart puola į kovą už šiuos dalykus. Žinoma tai puiku, tiek, kad dabar tai jau tapę norma ir rečiau pasitaiko kažkokių pastabų, todėl tas įrodinėjimas šių dalykų man jau tūkstantį kartų girdėtas ir žinomas.
Autorius mėgsta analizuoti kitas vaikų auginimo teorijas, statyti priešpriešą joms ir pagrįsti savo nuomonę. Viskas yra normalu, bet tarkim knygos „Ašaros ir pykčio priepuoliai“ autorė Solter buvo pateikiama taip lyg neva skatintų vaikų išsiverkimą juos paliekant vienus, kadangi aš esu skaičiusi šią knygą visiškai neprisimenu tokių dalykų, kaip tik buvo rašoma, kad vaikų negalima palikti vienų tokiomis aplinkybėmis. Man kilo manau pagrįsta abejonė, ar Gonzalez pateikia kitas teorijas tokias, kokios jos yra, ar taip kaip jam paranku.
Prieraišios tėvystės pamatas man yra labai priimtinas, ypatingai per tą prizmę pagarbos vaiko emocijoms prizme. Patiko autoriaus požiūris į fizinių bausmių taikymo ydingumą, apie tam tikrų dalykų mokymą prievartinių būdu, kuriuos taip ar taip vaikas išmoks fiziologiškai (savarankiškas miegas, puoduko reikalai). Tačiau vėl gi matomos dažniausiai tik juoda ir balta pusės. Skeptiškai žiūrima į ankstyvą ugdymą darželiuose, jo nuomonė griežta – vaikams to nereikia. Kažkaip per visa tą gražią teoriją pamirštama gyvenimo realybės tokios kaip darbas, tėvų nuovargis, emocinė būsena, nes visos šios aplinkybės tiesiogiai veikia ir vaiką. Man labai trūko atsakymų, kaip suderinti prieraišios tėvystės metodikas su įprastu gyvenimu. Tų atsakymų neradau.
Šią knygą labiausiai tiktų skaityti laukiantis, kurti vaiko auginimo viziją, dėliotis vertybes, tačiau kuomet kyla realios problemos su vaiko elgesiu, sudėtingesnėm psichologinėm situacijom, kai kerta nuovargis ir amžinas laiko neturėjimas, man atrodo ši knyga ne be tokia vertinga.
Metai: 2017
Puslapių skaičius:304
Knyga: nuosava
Vertinimas: 2/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *