Aš sakau: Būna blogų knygų: lėkštų, nuspėjamų, veikėjai buki kaip bato aulai. Šios knygos tokia nepavadinsi. Tai gera knyga, bet jai reikalingas savas skaitytojas. Aš mėgstu realesnes, konkretesnes, aiškesnes knygas. Čia toks vienas didelis pafilosofavimas, daugiareikšmiai dalykai, perkeltinės prasmės.
Trumpai tai, žmogus atgabenamas į nuošalią salą, ten sutinka dar vieną žmogų ir kovoja prieš naktines pabaisas. Kovoja po vieną, kovoja abu. Su viena iš pabaisų atsiranda meilės ryšiai, meilės trikampiai, taip pat dėliojasi aiškesni veikėjų bruožai, praeities detalės, priežastys kas vedė į salą. Na toks paklaidžiojimas žmogaus asmenybės labirintais.
Aš skaičiau kiek pasikankindama, padėdama į šalį ir vėl paimdama. Knyga gili, gal pačiupau ne savu laiku. Man ji kiek buvo panaši į Kajoko „Ežerą“.
Nepasakyčiau, kad knyga kaip žada anotacija man neleido atsikvėpti, bet prasta jos taip pat nepavadinsi.
Knygos nugarėlė sako: Sala – vos įžiūrimas taškelis žemėlapiuose. Švyturys, primenantis varpinę. Meteorologo namelis. Miškai. Tyla ir jūra. Jaunas kovotojas už Airijos nepriklausomybę turės dvylika mėnesių gyventi šioje vienišoje saloje, toli nuo civilizuoto pasaulio ir dirbti nuobodų darbą: žymėti vėjo stiprumą, kryptį ir gūsių dažnį. Saloje yra dar vienas gyventojas – švyturio sargas.
Nežinia, nerimas, paslaptis, siaubas, košmarai pasitinka pagrindinį herojų nuo pirmųjų žingsnių saloje ir skaitytoją – nuo pirmųjų puslapių. Rašytojas puikiai sumaišo įvykių kortas ir neleidžia skaitytojui atsikvėpti iki paskutinio puslapio.
Metai: 2006
Puslapių skaičius: 208
Knyga: nuosava
Vertinimas: 2/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)