Apie mane

Aš Vilma Valiukė, Vilniaus miesto gyventoja, nuo pirmo įkvėpto oro gūsio. Vilniuje baigiau vidurinę mokyklą ir studijavau ne vienoje aukštojoje mokykloje. Aš esu vienas tų žmonių, kurie gyvenime atsiradus nusistovėjusiai tvarkai, negali sau leisti jos nesugriauti, todėl mėgstu įvairias patirtis ir galimybes. Mano studijos prasidėjo nuo socialinės pedagogikos, o vis dar tęsiasi ekonomikos – vadybos srityse. Darbo patirtys, nuo socialinių projektų iki administracinių darbų.
Šiame puslapyje greičiausiai aš neišmokysiu kepti pyragų ar lakuoti nagų madingiausia sezono spalva. Gal jau ranka kreipia pelės rodyklę ties dešiniojo kampo iksu? Palaukit, neišeikit!!
Ar su tikslu ar visai netyčia tu papuolei į mano asmeninį puslapį, kuriame gali rasti įvairias knygų apžvalgas. Nereikia baimintis, ten nebus jokių citatų, pasaulėjautų ir visų kitų abiturientus kamuojančių baubų. Dažnai aš nebūnu gailestinga prastoms knygoms. Jūs tikrai sužinosi, jei knygos anotacija buvo geresnė, nei pati knyga ir taip sutaupysi porą vakarų ar kelis eurus dėmesio nevertai knygai. Mano apžvalgos nėra skirtos knygų mylėtojams, jos labiau orientuotos į tuos, kurie skuba ir neturi laiko knygų eksperimentams.
Mano puslapyje egzistuoja toks dalykas kaip mano asmeninis tinklaraštis, internetinis dienoraštis ar blogas. Kaip jau pavadinsi taip tiks. Čia nebus vienos temos, vienos idėjos, vienos pozicijos ar vienos nuomonės. Aš rašau tai kas mane nustebina, supykdo, kas džiugina. Aš supratau, kad gyventi pritariant daugumos pozicijai ir priimant stereotipus yra lengviau, paprasčiau pritapti ir sutarti, bet ką daryti kai pasijauti balta varna?. Būtent apie tai, kaip surasti savo vietą pasaulyje, kaip aš jos ieškau ir kas nutinka, apie visa tai aš rašau savo tinklaraštyje.
Laikas nuo laiko iškišu nosį į užsienį, todėl įspūdžiais taip pat mėgstu pasidalinti savo kelionių skiltyje. Platesnę informaciją kas aš esu ar kaip mane surasti šiame plačiame pasaulyje – kontaktų skiltyje.
Man visada buvo didelė mistika, kodėl žmonės susikuria savo asmeninius puslapius. Suprantu, politikai, garsenybės, bet paprastas žmogus, kodėl?. Netikėjau ir negalvojau, kad būsiu vienas iš jų. Aš neslėpsiu ir nelaikysiu to paslaptyje – aš tiesiog noriu, kad mano mintys, tekstai, įspūdžiai turėtų namus.
Visiškai natūralu kylantis klausimas kodėl sugalvojau rašyti?.
Ne vienas esame girdėję charizmatišką pasakymą – jei gali nedainuoti, nedainuok. Principe nesvarbu dainuoji, tapai, šoki, galioja tas pats. Man tai neveikia. Pastaraisiais metais negaliu nerašyti.
Kodėl aš niekada nešlovinus lietuvių kalbos, kabelius dėliojanti pagal nuojautą ir kelias elementarias taisykles nutariau rašyti?. Rašyti ir ne tik, bet ir pasidalinti?.
Pradžia buvo nuo to, kad labai mėgau skaityti nuo labai senų laikų. Nepamenu net tų laikų, kai skaitymo reikėjo mokytis, tarsi savaime jos dėliodavosi, ir neteko mikčioti jungiant žodžius. Vėliau knygose atradau daug naudingų dalykų, paauglystėje atsimindama kelias citatas, paskaičius porą gerai vertinamų kūrinių sudarydavau protingos paauglės įvaizdį, bet dažniausiai tai skaitydavau linksmą, pramoginę literatūrą, buvo laikas kai šalia lovos gulėdavo knyga iš serijos, būk laimingas, būk turtingas, būk nuostabus. Tuo metu turėjau internetinį blogą, viename iš populiariųjų puslapių, rašydavau ir stebėdavau reakcijas, nuomones. Nemeluosiu, kad buvau ypatingai populiari, nes populiarumą ten teikė ne tekstai, o vulgarūs juokai ir piešiniai. Visgi net rašydama paklodes, sulaukdavau visai ne mažo susidomėjimo.
Didelė įtaką iš visuomenininkų, visuomenėje matomų žmonių, kurie dalinasi ne tik naujų rankinių ir šampano fotografijomis, nuomonės, diskusijos – tai visada mane domino.
Rašydama kelis straipsnius į žinomesnius portalus, į pavienius blogus, nusprendžiau sujungti viską į visumą. Laikas nuo laiko, kai atrodo, kad paklydau tarp visų rašančių, kuriančių, gaudavau palaikymo žodį, kas neleisdavo sustoti. Ne kartą būdama emocinėje kryžkelėje ir jau nebegirdėdama savo artimų draugų ir šeimos patarimų, rasdavau, visai svetimo žmogaus mintis, kurios prisibelsdavo iki mano proto ir buvo naudingos. Esu tiek naivi, kad galbūt kokį kartą gyvenime, ši situacija apsisuks, ir aš būsiu tas žmogus, kurio žodžiai bus idėja nusiraminimui, pokyčiui ar kitokiam požiūriui.
Kai ateis diena, kai galėsiu nerašyti ir nesidalinti – pasižadu savęs neversti. Tai mano hobis, o jei vieną dieną tai pavirstu kažkuo panašiu į darbą, būtų daugiau nei nuostabu.

Linkiu Jums geros viešnagės ir lauksiu sugrįžtant.
Jei turit mintį, kad galiu būti naudinga – esu pasiryžus bendradarbiavimui ir bendroms idėjoms.

Patinka(9)Nepatinka(0)