Žodinis bumerangas

Kaip nebemadinga basanoškes nešioti su kojinėmis, kaip nebemadinga lėktuvuose ploti ar eiti valgyti į visokius čili, taip nebemadinga patylėti. Tiesiog, jeigu turi nuomonę, tai gi ją būtinai reikia pasisakyti. Nuomonei nebūtini argumentai, taktas, parinkti laiką, kam gi tai, jei galima tiesiog viską kalti į tarpuragį ir tiek žinių, o bet tačiau pasirodo tai grįžta. Bumerangas?
Nors rašau blog‘ą, dalinuosi apžvalgom ir mano nuomonė švyst kairėn, švyst dešinėn, bet kaip įmanoma stengiuosi vengti kažkokio konkretaus asmens žeminimo, patyčių. Pastebėjau, kad tikrų tikriausias patyčias dangstom po švenčiausiu žodžiu – nuomonė. Žinoma, aš niekada nepasiūlysiu tylėti kai susiduri su netinkamu elgesiu , slėpti savivaliavimą ir panašius dalykus, tačiau būtent tai ir yra ironiška, kad dažniausiai yra eskaluojami paviršutiniški dalykai, o pati esmė, apie kurią, reikėtų kalbėti dingsta kažkur anapus. Kol smagiai kvatojam iš visokiausių vėsaičių/pitrėnienių, nesusivokusių nei kur dirba, nei elementarios rašybos pagrindų, būtų daugiau nei naivu tikėtis, kad va jos taip ir ėmė atsirado tuose postuose per naktį. Problema slypi kompetencijose, atrankos mechanizmuose, skyrimo tvarkose, bet apie tai kaip ir nelabai šnekama, nes nu o kam, kai gali tiesiog pakvatoti iš bukumo, viešai besidergiantys feisbuko žvaigždūniečiai susirenka taip ilgai lauktus laikus, o niekas nesikeičia per amžius amen.
Visada maniau, kad delfi komentarai yra tokie galingi savo keiksmažodžiais, nes jie anonimiški. Aišku, sąlyginai čia tas anonimiškumas internete, bet retas gi vaikysis kiekvieną bambalį apsikabinusį delfio komentarų asą. Pastebiu, kad socialiniuose tinkluose, nors ir identifikuojamas asmuo, bet jam tikrai netrukdo rašyti įžeidimų, plūstis, žeminti, visa tai padengiant visagaliu žodžiu – nuomonė. Patyčios, įžeidimai, kito asmeninio gyvenimo menkinimas, pašaipa – nėra asmeninė pozicija, kurią reikia priimti ar skatinti. Šventas tikėjimas, kad mano asmeninė nuomonė, turi patekti į eterį, būti įrodyta ir pašlovinta tūkstančių, lenda į pasąmoninį lygį.
Kai mane auklėjo tėvai, tais laikais, nors ir ne taip seniai, buvo kaip ir normalu, kalbant su žmogum ir išgirdus kažką ne taip patinkančio, nepult iš karto į atlapus ir aiškinti koks tu durnas. Buvo lyg ir elementaru užsukus į svečius nekomentuoti, kaip tu viską kitaip darytum. Kaip ir įprasta buvo gerbti kito žmogaus pasirinkimą, nors ir nelabai jį palaikai. Nuo to, kad iškritikuoji kito gyvenimą, pats nepradedi gyventi geriau. Gaila, bet taip yra. Asmeninė nuomonė netampa nei kiek vertingesnė, jei bediskutuodamas, oponentą pradedi žeminti. Faktas, kad konstruktyvios kritikos ideologija dengiasi nežinant net kas tai yra. Konstruktyvi kritika, tai yra kai pasakai kažką gero, ką siūlytum keisti ir vėl kažką gero, ir tai turi sakyti, net tada kai to gero iš esmės gali ir nebūti, giri pastangas ar kantrybę. Tai yra konstruktyvumas. Galim naujom akim pažiūrėti į tas „konstruktyvias“ nuomones, kurios trykšta tarsi geizeris socialiniuose tinkluose ir jose bandyti surasti konstruktyvumo apraiškų.
Senos liaudies tiesos byloja visokias išminties aukso tiesas kaip „nepatinka nežiūrėk“. Tai taip aš ir darau, kai tik įmanoma. Bet šiai dienai aš negyvenu kažkokioje negyvenamoje saloje, kurioje galėčiau pati karaliauti, atsiskyrus nuo visų. Kad ir kaip norėtųsi ignoruoti sociumą, bet visi vieni su kitais esame susiję ir veikiam grandininiu mechanizmu. Nepatenkinti, besiplūstantys tėvai, nors ir laiko vaiką mažu idiotu, kuris nieko nesupranta, bet taip nėra. Jis pagauna visa tą neigiamą nuotaiką, negatyvius žodžius ir iškeliauja savo keliais, pernešdamas į kitą aplinką, kurioje savo elgesiu vėl iššaukia negatyvų atsaką, ir taip tarsi infekcijos keliauja nuomonės, kurių didžiausi argumentai „man nepatinka“, „aš nemėgstu tokių“. Ir tada atsiranda didysis klausimas, kas iš to, kad nemėgstu ar nepatinka?. Dar nei vienas nenustojo dainuoti, kalbėti, rašyti, kvėpuoti, dėl to, kad man nepatiko, tas būdas, kuriuo jis /ji tai darė. Tokios nuomonės kelia tik susierzinimą, beprasmius ginčus, nereikalingas emocijas ir tiek. Pastaruoju metu pradėjau domėtis ir žvelgti į žodžius, kuriuos rašau ar sakau, ne kaip į kažkokius šiaip, atsitiktinius dalykus, bet atsakingai ir įsiklausius ką mes sakom, ką mums sako ir galų gale ką girdim, darosi kraupu. Aš nepuolu į kraštutinumą, kad tik tereikia mediniu veidu girti visus ir kalbėti niekus, bet prieš kažką labai iškritikuojant, dalijant patarimus, pagalvoti tik apie du dalykus, vienas iš jų, ar tai būtina ir ar tais pakeis kažką į gero, o antras, ar tas būdas, žodžiai veiksmai, yra geriausias pasirinkimas kaip teisingiausiai išreikšti nuomonę.
Kuomet statom namą, tai kaip ir savaime suprantama, kad pirmiausiai yra įrengiamas gyvenamasis plotas, vėliau jau gražinama aplinka, sodas. Aš dar nesu mačius namo, kuriame sode suoktų flamingai, šokinėtų penkiametriai grojantys fontanai, o namo viduje būtų vietoj tualeto kibiras. Tačiau, kai pasižiūriu į bendravimo kultūrą kažkaip atvirkščias vaizdas. Tarsi labai svarbu fasadinis gyvenimas, viešai ištransliuoti poziciją, o vidinio suvokimo, pagarbos, žmogiškumo, takto kaip ir nėra. Taip mes ir vaikštom vieni po kitų gražius sodus, bijodami užsukti į vidų.
Sena tiesa, kad žodis, gali gydyti ir žeisti. Mano pačios žodžiai nevisada buvo ar net yra tie gerieji gydantys, tačiau vis labiau įvedu sau kontrolę ir pamačiau, kad gyvenimas tikrai nesuprastėjo pasilaikant nuomonę ir patarimus sau. Dabartinėje kultūroje, kai gali kalbėti bet ką, praktiškai bet kokiais žodžiais, besiteisinant demokratija ar žodžio laisve, maža čia to gerumo, kai po šitokių saviraiškų, kažkam krenta ūpas gyventi.
Žodinis bumerangas egzistuoja, ar mes norim nuolat klausyti kaip ne taip gyvenam, kaip ne taip kažką mylim, ne tuo aukščiausiu tikim, ar ne tą perkam, ar ne tą gimdom, ne taip balsuojam, ne ten dirbam, ne taip suprantam, tai gal patys tiesiog rečiau sakykim kitam, kaip ne taip, jis kažką daro.

Patinka(4)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *