Pastaruoju metu karštis išvaikė mintis ir idėjas, keista vienu metu, jos netelpa galvoje, net mintis išguldyti tampa nebeįmanoma. Nutinka ir kardinaliai kitokie periodai, kai galvoje – tuštuma. Pastaruoju metu laikausi savęs nespaudimo teorijos, ateis laikas, ateis mintys ir išvys dienos šviesą. Buvau nusiteikus ir šį vakarą palydėti kaip neproduktyvų, rutinos iškankintą kankinį. Interneto tyruose pamačiau šią nuotrauką.
Pasirodo ši nuotrauka yra
sensacijų sensacija. Jokios išskirtinės istorijos čia lyg ir nėra (bent man taip pasirodė). Tiesiog moteris gimdė vaiką, prieš tai bijojo labai cezario, aišku buvo komplikuotas gimdymas, bet visi gyvi sveiki, randas šviežias, o fotografė nufotografavo. Lyg ir visi darė savo darbus, motina gimdė, fotografė darbavosi su fotoaparatu. Įdomiausia dalis, reakcija – pasipiktinimai, kaip tai šlykštu, kad tai pornografija (!?). Toks įspūdis, kad tai pirmasis kūdikis, kuris atsirado cezario pjūvio būdu. Atrodo, mes išprusę, apkeliavę pasaulio, suvalgę po šliužo koją, nusiselfinę Kilimandžaro viršūnėje, bet pamatę moters genitalijas ir kažkokį menką randą išvėpstam. Nes tai negražu? Kažkoks nevykęs estetikos kulto, kuris prasilenkia jau su sveiku protu propogavimas, atneša bodėjimąsį savo kūnu, gimimo procesu. Deja gyvenimas tai ne tik Šalčiūtės papai sukelti iki smakro. Gyvenimas tai gimimas ir mirtis. Ar nebaisu, kad pakliuvęs į avariją liksi nesuspausta žaizda, nes tai kažkam pasirodys negražu? Ar nebaisu, kad mums tapo gražu, tai kas fiziologiškai neįmanoma, visokie vapsvų liemenys, išimtais šonkauliais. Viskas atrodo ėmė ir susitraukė iki Kadarshian silikoninės subinės.
Modeliai nuo bado mirštantys ant podiumų, penkiametės su profesionaliu visažu ir titulais „gražiausias vaikas“, tam vaikui vienintelio dalyko reikia – vaikystės, aišku sklandanti legenda, jog tai jai patinka, o taip, kai motina pamišusi dėl grožio industrijos, galima tik numanyti kas būtų jei tam vaikui tai nepatiktų. Į gyvūnų prieglaudą užsukę žmonės ieško gyvūno pačio gražiausio ir kuo panašesnio į veislinį šunį ar katę. Vaikų namuose pageidauja šviesiaplaukio, mėlynakio iš geros šeimos. Ar tikrai niekas niekada nesusimąsto kokiame grožio miraže mes gyvenam? Galima žavėtis gražiomis moterimis, gražiais vyrais, gražiais vaikais ir gyvūnais, bet šalia glamūrinio gyvenimo egzistuoja ir kitoks. Gyvenimas su gelbėjimosi ratu, ar gyvenimas be kojos.
Kartą kalbėjau su pussesere ir jai guodžiausi, kad man ant kojos nemenkas randas ir aš dėl to nenoriu eiti į baseiną. O ji tik nusijuokė į veidą ir pasakė, ot, kas tas randas, šiandien randas pas tave, ryt jis be kojos. Taip, kad šiandien visi gražuoliai tegul pamerkia sau akį prieš miegą ir pasimeldžia, kad ryte nepabustų kvazimodais.
Ne veltui mes vadinamės mirtingaisiais, mes senstam, ir per gyvenimą užsidirbam randus, kuriuos galim arba pamilti arba tapti randuotomis širdimis. Mane kartą labai protinga mergaitė vaikystėje pamokė „būk graži dėl savęs, ne dėl berniuko“. Taip ir pamokyta gyvenu, randai randais, bet keista, kai apie žmogų mums tiek daug pasako kūno matmenys, plaukų spalva, randai.
Viskam yra riba, o aš kartais pajaučiu, kaip visuomenė pamažu ja ima peržengti. Ne už ilgo laiko nustebsim, kad kažkas bus su dviem kojom ir dviem rankom, nes paprasčiausiai tai taps nemadinga.
(0)Nepatinka
(0)