Nuomonė ir nuotaika

Vestuvės

Kažkada rašiau apie vargus ir džiaugsmus rengiantis vestuvėms. Jaučiu poreikį ir parašyti po jų. Tai gi. Po lemtingojo taip, gauni vyrą (paprastai su kuriuo jau turi bendrą ūkį) ir visiškai naują  žmonos statusą. Kažkodėl man žmona asocijuojasi su chalatu ir kočėlu ir vis sau primenu, kad na jau XXI amžius, žmona gali būti stilinga, humoro jausmu ir sveiku protu besivadovaujanti moteris, galvoje vis permetu žinomesnes, jaunesnio amžiaus žmonas.
Vestuves galima vertinti kaip dvasingą ir jausmingą gyvenimo etapą, ir kaip organizaciniais dalykais apipintą vakarą. Aš asmeniškai į visus meilės ir nemeilės klausimus atsakiau savo metu, nepaisant to vestuvės man buvo didelis stresas. Nepasakyčiau, kad jas sąmoningai suvokiau, nors ruošiausi devynis mėnesius. Kol darbavosi visažistė ir kirpėja vis ištardavau “ tai Dieve šiandien ženyjuosi“. Po penkto nusistebėjimo atsibodau net pati sau. Vis dar pokalbiai su draugais apie įvykusias vestuves nustebina, jie sudėlioja tam tikrus akcentus ir bėgant pirmosiomis savaitėmis vis ištariu “ tai Dieve aš jau ištekėjau“. Bažnyčioje pamenu tik kunigo žodžių nuotrupas, galvoje besisukančią mintį – tik nesusimauk per priesaiką, ir prie altoriaus padėtas gėles su milžiniškais lapais. Vėliau stresai nesibaigė dėl neatvykusių poros svečių pakutinę sekundę ir dėl neiškepto torto. Stresas dėl streso. Dabar man tikrai gaila, kad nesugebėjau stabtelti ir pasakyti – velniop. Vestuvių diena, tai tokia diena kai šaltas protas pasiima išeiginę ir perduoda vairą emocijoms.
Kaip bebūtų po vestuvių saldainiais lyti nepradėjo ir šokolado upės nepatvino, gyvenimas teka sava vaga. Tie patys mokesčiai, ir paskola ta pati, oras toks pat. Tik suvoki, kad kai bus pikta nebeturi teisės bėgti, kai bus sunku – turėsi stoiškai atlaikyti, nes jeigu ne – suvalgys tave sąžinė ar bet jau jos turimi likučiai. Sakoma, kad santuokos metu ceremonijoje įsipareigoji prieš Dievą ir žmones, aš manau, kad tuo momentu pirmiausiai įsipareigoji prieš patį save, o tada visi kiti.
Aš buvau laiminga, tik nesupratau tos laimės vestuvių dieną, nes ją užgožė keli nesklandumai, kurie yra visiškai normalūs.
Nesu aš labai sentimentali ir kokia jausminga bebūtų priesaika, labiausiai laikiau ašaras, per visiškai spontanišką tėčio ir dukros šokį, kurio metu sukosi viena mintis, kaip norėčiau, kad tai matytų mama, o kokia ji laiminga būtų.
Tokios tos vestuvės yra, juoką keičia graudulys, laimė maišosi su liūdesiu, dėl to jos tokios įsimintinos ir jautriai paliečiančios.
Jei kam įdomu būtų, ką pasiūlyčiau tiems, kurie ruošiasi šiam žingsniui, tai vestuvių dieną stabtelti ir suvokti, kad nors viskas atrodys taip pat ir toliau, jūs jau būsit kitokie ir savo Dievo paprašyti geros kloties.

Patinka(1)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *