Nuomonė ir nuotaika

Stiprybės raumuo

Pastarosiomis dienomis vis pro akis nepraslysta socialiniuose tinkluose ir draugų tarpe aptarta tema apie visokias apkalbas, komentarus internete ir šiaip visokio plauko pašiepimus. Aš kaip ir turėčiau aiškią poziciją kaip tai blogai, kaip nepriimtina ir taip toliau. Gerai pagalvojus ir analizavus šį reiškinį esu priėjus prie tam tikrų išvadų, pabandysiu šiandien jas paplėtoti, o gal mažą ką, kažkam tai pagelbės atlaikant piktą žodį, o gal dar geriau jį pasiliekant sau.
Visų pirma siūlau prisiminti žmogaus prigimtį. Taip tą bukąją. Kuri byloja, užmušk kitą, nes jei jo neužmuši, tave užmuš. Ne visi žmonės gyvenime jaučiasi saugūs, kuomet gali suteikti ramybės uostą ir kitam. Gauni mažas pajamas, neturi šeimos, sergi, nesiseka, štai priežastys vos kelios jau šaukiančios žmogų į kovą. Kažkiek pažeminęs kitą, toks žmogus, jaučia pergalę, o kaip žinia tos vidinės pergalės sklaido nepilnavertiškumą. Žinoma yra labai stiprių žmonių, kurie murkdosi bėdose patys sau vieni, kitiems laimės linkėdami, bet realistai būkim ir matykim, kad nelaimingas žmogus, tarp nelaimingų žmonių jaučiasi geriau.
Visų antra tai mada. Na man labai keista stebėti top sekamų žmonių flangų kautynes feisbuke įprastai, o per dieną be patyčių, skaityti kaip „ davai nesityčiokim būkim draugais foreva“. Nežinau ar daug žmonių suvokia, kad pafolowinimas iš meilės ar neapykantos yra tas pats gėris, nes tuomet tasai žmogus, gaus kokį niekalą dovanų ir jį reklamuos, gaus pinigą, o ar tą reklamą matys draugai, ar priešai tai yra totaliai nesvarbu. Kitas aspektas kaip jie tampa top sekami, jie tikrai nerašinėja apie taiką pasaulyje, krikščionišką atlaidumą, nepostina John Lennon „Imagine“ dainos ir nesistengia nešti meilės kiekvienam. Kodėl? Ar jie blogi? Ne, jie tikrai nėra blogi, bet tiesiog geri dalykai yra neįdomūs. Kiekvienas jų turi savo amžiaus kategoriją, savo stilistiką, savo grupę į kurią nutelkia kritikos strėles, o miniai patinka, nes minia yra ten, kur kvepia linčo teismu ir krauju. Kaltas feisbukas? Oj tikrai ne, Hitleris trėmė žydus ir daužė buožėm žydų kūdikius vien dėl žydiško kraujo ir feisbuko ar kurti event‘o jam tikrai nereikėjo. Tai gi ką jau padarysi bet žmogaus prigimtis yra tamsoka ir tik moralės normos diegtos karta į kartą sulaiko daugelį nuo realių veiksmų, bet kai galima pasislėpus padaryti kažką šlykštaus, pavyzdžiui apkalbėti, parašyti komentarą – proga praleista nebūna. Tai va mano atsakymas iš kur visa tai, o gi iš prigimties. Tai reiškia, kad toks procesas principe niekada nesiliaus, o didelis pasiekimas, kad vietoj koncentracijos stovyklos miške, visa tai persikėlė į elektroninę erdvę, nuo kurios galima atsiriboti.
Psichologai kalba, kad gali keisti save – savo įpročius, požiūrį, vertybes, nuostatas, moralinius aspektus, bet aplinkos ir kitų stengtis keisti net nevertėtų, nes pakeisti sunkiai įmanoma. Taigi noras įnešti kažkokią taiką ir meilę terpėje, kurioje gali būti šlykštus be identiteto yra taip naivu, kaip net nesugalvoju. Žinoma, jei tu esi tas žmogus apie kurį delfis tyčia ar netyčia sukurpė straipsnį ir smalsumo vedamas įsijungei komentarų skiltį, tai tau mielasai, prireiks valerijono, o gal ir rimtesnių vaistų. Kažkada, kai buvau tik prakutus su rašymu, mano knygų įžvalgas papostino delfinis jaunimo portalas, o tai aišku komentarus įsijungiau, nu ir ką pamačiau „durnė“, „lochė“, „nemoka rašyt“. Nu ir ką. Esmė, kad aš gavau ko man reikėjo. Tai yra a) reklama b) lankomumą c) skaitytojų d) knygų iš leidyklos. O draugų ir šiaip meilės neieškojau. Bėda yra tada, kai žmogus ,matyt, patiki tais komentarais ir pradeda savęs klausti, o tai gal aš iš tikro nemoku. Gal ir nemoki iš tiesų?.
Manau eliminuojant aplinką, prigimtį, dergimosi madą viešojoje erdvėje, didelė bėda slypi „aš toks fainas“ požiūryje. Kuomet darbinausi vienoje iš didžiausių pardavimų įmonių, pardavinėti niekalus telefonu, mes turėjom savaitės trukmės mokymus. Kai kalbėjo apie situacijas kuomet pasiunčia eiti toli, mums lektorė dėstė apie streso valdymus ir panašias beletristikas, momentu, kai ji išėjo, gan stačiokiška kuratorė pasakė – „vaikai, įsiminkit, jūs ne balti, minkšti ir pūkuoti, kad būtumėt glostomi“. Šitą dalyką įsidėjau į tuo metu ryžą savo galvą. Aš neprivalau mėgti kokio Antano, o Antanas manęs. Jis gali svaigti kosminius dalykus, tai jo nuomonė, o man kaip ir nesvarbu. Žinoma, man norėtųsi maudytis komplimentuose, pagyrose, šlovėje, vaikščioti žiedlapiais nubarstytais takais, bet life is life. Galima pagalvoti, kas tie nepažįstami žmonės, bet va kai draugai, elgiasi bjauriai. Tai, ką brolau, vadinasi ne draugai jie tau. Geriausias draugas, esi pats sau. Draugai keičiasi, tėvų savybės su amžiumi įgyja fanaberijų atspalvį, viskas kažkaip mutuoja, tik kai esi pastabus keitiesi ir pats. Norint turėti ledinį kūną keliauji į kokį GYM, bet emocijas, vidinę stiprybę treniruoji gyvenimiškais iššūkiais, draugų pažinimu laimės ir nelaimės akivaizdoje.
Mane žavi žmonių kategorija „no name, no face“, kurie įsivazduoja, jog juos stebi ir jiems pavydi visi. Jei neklystu tai jau turi diagnozę ir sutrikimo pripažinimą, kažkas iš paranojos variantų. Jei netyčia pasirodė, kad sulauki kažkokiu kampu labai daug dėmesio, tai turiu pasiūlymą – nusiimt viešą tag‘ą kada gimtadienis ir susiskaičiuoti savo penkis gimtadienio sveikinimus. Arba jei norisi iššūkių, turiu dar labiau intriguojantį pasiūlymą. Jei gimtadienis birželį, užsirašyk, kad balandis ir kraupk nuo tos absurdiškos masės sveikinimų. Taip čia yra tas „visi apie mane šneka“.
Aš intuityviai supratau, kad žmogui kaip oras būtinas stiprybės šaltinis. Man juo buvo keli žmonės, bet kartais buvo dienų kai ir tas stiprybės šaltinis pasirodė išsekęs arba man reikėjo būti atrama jam. Vis dažniau ieškau priežasčių ne kažkur, o savyje. Aš labai jautriai reaguodama į kažkokią kritiką, repliką sugaišau valandų valandas sukdama galvą kodėl, išverkiau kibirą ašarų dėl draugysčių pabaigų. Negeri dalykai užgrūdina ir reikia leistis būti užgrūdinamam. Ilgą laiką vis galvojau, kad man laimę atneš meilės objektai, pripažinimai, būrys draugų ir panašiai, taip, tas džiugina ir kelia savivertę, bet natūralu, kad visa tai laikas nuo laiko susvyruoja, o kartais net sugriūna ir tada reikia kibtis į savo stiprybės raumenį.

Patinka(4)Nepatinka(0)

2 komentarai apie “Stiprybės raumuo”

  1. nusiėmiau b-day tag'ą. fb nieks nesveikina daug metų 😀 so? man gana 5 nuoširdžių sms ar skambučių nei x skaičiaus sveikinimų fb platybėse, kuriuos sudaro maximum 10 raidžių 🙂

    Patinka(0)Nepatinka(0)
    1. Tai ką, sveikinu, esi psichiškai stabili. Bet gi mes puikiai žinome apie kategoriją žmonių, kurių gyvenimo laimė tiesiogiai proporcinga laikų, komentarų skaičiui. (aš nekalbu apie tuos, kuriems tai reikalinga kažkokiai veiklai, verslui plėsti). Tiesiog metraštininkai tokių įvykių kaip atsikėliau, pavalgiau, einu miegot 🙂 Jie geriau dešinę ranką nusikas, nei nusiims gimtadienio žymą.

      Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *