Nuomonė ir nuotaika

Praktiškai be pažadų

Žiema už lango. Kalėdos praeity, Naujieji ateity. Dabar pas tas metas dalinti pažadus, kokių tik nepridalinta buvo, top vienas, tai klasikų klasika – pradėti sportuoti. Sportas mano gyvenime įvyksta kaip apreiškimai, kažkokiais pliūpsniais, tinginystės ir energijos etapais.

happiness-in-perpetuity-paul-bond

Man taip ir nepavyko šio pažado įvykdyti nuosekliai, todėl jau daug metų nesižadu. Visi kiti tokie kaip mokytis daugiau, nekritikuoti, nesikeiksnoti, nestresuoti be reikalo, daryt karjeras. Visko sau buvau pasižadėjus, bet gyvenimas dėlioja savo scenarijų. Nebejuokinu tais visais stebuklingais pokyčiais po sausio pirmos. Vietoj to nusprendžiau priimti save, džiaugtis tuo, ką padariau, o ne apgailestauti ko ne. Ne tuose pažaduose slypi esmė, jie sukurti antidepresantų rinkai plėsti, kad būtų daugiau saviplakos entuziastų, kurie sau prisižada visokių vėjų, o tada graužiasi. Aš susitaikiau, kad visada bus gražesnių, protingesnių, fainesnių ir tai priimu, taip kaip ir baisesnių, durnesnių, bei nefainų egzistavimą. Atrasti savo vietą, mano manymu, svarbiau nei konkuruoti su dar mase tokių pačių nesusipratėlių. Taip aš tikrai nesu konkurencinės aplinkos entuziastė. Nesu taikos balandis, suprantu, kad konkuruojama dėl kainų versle, dėl bernų, dėl pelno, dėl daugiau dėmesio, su kolegomis, su draugais katras geriau gyvena ir toliau važinėja atostogauti, visa tai kaip ir adekvatu, bet kai konkuruojama su savimi, kai amžinai esi sau blogas ir blogiausias, tada jau negerai. Vargu, ar gali egzistuoti konkurencinė aplinka, jei kiekvienas save mylės ir glostys, dėka tokių kurie verčiasi per galvą, priverčia ir tokius visiškai relaksinius sėdimąją pajudinti. Tai aš kažkur randuosi tarp tų saviplakos entuziastų ir visiškų relaksuotųjų vidurio.

Kaip aš save mačiau ir įsivaizdavau būdama niolikos, tai dabar belieka tik balsu nusikvatoti. Holivudiniai filmai, visokios pusiau sugalvotos sėkmės istorijos, kažkoks bull shit‘as.  Ką jau ką supratau, kad gyvenimas mėto sėkmės ir nuopuolių periodus ir žiūri kaip tu išsisuksi. Ar išskysi ar būsi tvirtas.

Mano top frazė kritiniu momentu – „galėjo būti ir blogiau“. Nes na koks bebūtų liūdnas vaizdelis, jis dar labiau liūdnesnis gali būti. Tai man padeda suvaldyti emocijas, kurios remiasi į jausmą vajėzus nebėr ką daryti. Kai ateina nerimo periodas ir kyla kažkokios abejonės, kai nerandu sau vietos, tuomet labai ramiai pamąstau ką aš galiu padaryti. Ką galima padaryti vardan geresnio gyvenimo ar malonesnės savijautos trečia nakties, jei jau sugalvoju tai einu ir darau, o jei ne, tai viskas byla baigta. Žinau, žinau, kaip reaguoja nemažai žmonių. Iškart komentaras, tai ne jau taip paprasta, nesąmonė. Na paprasta nėra. Nėra paprasta iškepti blynus pirmą kartą, nėra paprasta vaikui paaiškinti  kaip vaikai atsiranda. Savaime aišku, kad suvaldyti savyjekylančią destruktyvią jėga nėra lengva. Normalu,kad pasiduodi stresui, abejonėms, desperatiškam išeičių ieškojimui. Romos ir gi per vieną dieną nepastatė. Kartoji ir ramini save tol kol gauni rezultatą, nes aš suvokiau kaip kvaila ieškoti to trečiojo asmens, kuris nugalės viduje tūnantį kritiką. Nei tobulas mylimasis, nei puikiausi specialistai, nei geriausi draugai nenuims tos nežinomybės, sutrikimo. Jie gali padėti, palaikyti ieškojime, bet kaip bebūtų niekas nėra atsakingas už mūsų pačių laimę.

Kartais man pasivaidena, kad aš pataikauju sau. Manau, tai tik iliuzija, nes įprasta labiau matyti vargą, užsiknisimą, nespėjimą, amžina laiko stygių, nei žmogų, kuris mėgaujasi gyvenimu. Tarsi negalima eliminuoti iš savo gyvenimo kažkokių trikdžių, nes principe reikėtų solidarizuotis ir tempti didesnę atsakomybę už save su visais kitais.

Visai ne per Naujus aš daviau sau pažadą, kad kažkaip reikia gi būti laimingai. Ir ieškau tos laimės kartais tik man suvokiamais keliais.

 

Patinka(1)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *