Pats sau draugas

Apie pasitikėjimą savimi. Labai dažnai paklausiu savęs ar pasitikiu savimi pakankamai ir nors bendrauju lengvai, savo nuomone reiškiu garsiai ir net per garsiai, vis dėl to nepasitikiu savimi tiek kiek norėtųsi. Kuomet reikia išmokti to, ko nemokėjau, kai reikia pasinaudoti staigiai atsiradusia galimybe apninka per daug abejonių, gudru psichologiškai tai apibūdinti kaip išėjimą iš komforto zonos, bet dažniausiai tai yra tiesiog nepasitikėjimas savimi, bei savo jėgomis. Baimė susimauti. Ir tai taip kvaila, nes tie susimovimai daugiau ar mažiau aktualūs būna maždaug vieną dieną. Nes vis kažkas susimauna, tai politikoje, tai šou versle, sunkiai įsivaizduoju dieną be „skandalų“ ir tik pagal mūsų pačių asmenines vertybes, jie mus paveikia skirtingai. Vienus iš proto varo svetimi kailiniai, kitus neramina Trump‘o politiniai viražai, kažkas kasdien vis baisisi gyvenimu Lietuvoje, yra kovotojų už feminizmą, lygias galimybes, gyvūnų gerovę ir visa tai mūsų gyvenimą paverčia aktyviu. Reiškiamės, kovojame, ginčijamės, bet yra vienas svarbus dalykas, tai suvokimas kada sustoti, kuomet svetimas gyvenimas tampa svarbesnis už savąjį. Ir visoje toje beprotiškoje mėsmalėje pasimeta mūsų pačių menkos nuodėmės, ne laiku ištarti žodžiai, ne tokia kaip reikia parodyta emocija, nejuokingas juokelis ar koks nusišnekėjimas. Visa tai paskęsta. Tame paskęsta ir vienadieniai bereikšmiai reikalai, ir kilnūs darbai, o norint, kad jie būtų matomi, reikia gerai pavargti ir ši priežastis man suteikia pasitikėjimo, nes juk praktiškai niekam nerūpi kas vyksta mano gyvenime ( ir ne tik mano). Mūsų gyvenimo svarbumas – tai tik iliuzija, kuri kerta skaudžiai, kad esame beprotiškai vieniši, bet yra ir šviesioji pusė, mes galim eksperimentuoti ir kokios negandos beužkluptų reikia išlikti pačiam sau draugu.
Aš daug kuo gyvenime buvau susidomėjus – nuo kalbų mokymosi iki sporto, ir viskas kažkaip užsibaigė be ryškesnių pasiekimų. Vos tik pradėjus aš puldavau iškart lyginti, tas jau taip moka, o aš ne, tas jau taip padaro, o man nesiseka, na tai nesąmonė, ne man čia skirta. Ir vėl naujai pramušta galva kažkokia veikla, ir vėl metu dorai neišmokus absoliučiai nieko. Tas nuolatinis lyginimas, slaptai jaučiama buka konkurencija susimaišiusi su pavydu ir nulinis pasitikėjimas savimi, tai mane lydėjo daug metų. Ir visa tai tik dėl to, kad nepasitikėjau savimi. Nuo lyginimosi aš perėjau į lygiavimąsį. Taip, šiais baisingais individualumo laikais, kai visi kartojam, kad turim būti kitokie, mes vien tai kartodami esam vienodi. Tai gi pradėjau mokytis iš daugiau mokančių, daugiau pasiekusių, įsikvėpti jų darbais, jų savybėmis ir kas kartą kai užeina lyginimo su kitais paranoja, aš pasakau sau – man reikia laiko ir toliau daužau galvą į sieną, nes tikiu savimi, pagaliau.
Kai pradedi ieškoti informacijos apie pasitikėjimą savimi, savivertę, kažkodėl visa informacija yra apie stoką. Ką daryti, kad pasitikėtum savimi, patarimai kaip turėti aukštą savivertę ir panašus turinys, bet ne ką mažesnė blogybė per didelis pasitikėjimas savimi. Kai esi įpratęs būti geriausiu, šauniausiu atsiranda paranoja suklysti, pamažu nustojama ieškoti, eksperimentuoti, o nesėkmė tampa katastrofa. Kažkur slypi aukso vidurys, tarp drąsos gyventi, bandyti ir savų klaidų pripažinimo. Šiek tiek ironiška, kad nėra skirtumo ar per ne lyg pasitiki savimi ar kankiniesi nepakankamai tikėdamas savo jėgomis, vis tiek priežastis yra kaustanti baimė suklysi. Baimė gyventi, tolygi baimei klysti, kai tai suvokiau visu protu, labai greitai supratau, kad nenoriu praleisti savo gyvenimo kažkur kamputyje, bijodama kas bus jeigu bus, tyliai lygindama save su kitais. Tikiu, kad nesvarbu ką veikiant gyvenime visada galima atrasti būdą kaip daryti vienus ar kitus dalykus savaip ir to niekas neatkartos. Nereikia būti didžiu menininku, nes tai nėra kalba apie kažkokias magiškas ir tolimas materijas, gali būti vadovu, kuris įkvepia savo pavaldinius tobulėti ir siekti, gali būti tokia pardavėja, kurios patarimo rikiuosis eilė, o visa to esmė meilė – meilė savo darbui, hobiui, o kai myli, tai juk ir tiki. Tik nuoširdžiai tikėdamas tuo ką darai, darai tai gerai, nes bandelės iškeptos su meile yra tikrai skanesnės, mokytojai, kurie žvelgia su meile į savo mokinius, lieka jų atmintyje ilgai, dainos parašytos su meile pravirkdo minias. Nėra jokios sėkmės formulės, yra tik pasitikėjimas savimi, tikėjimas savo darbų prasme bei meilė tam.
Pasitikėti savimi lengva kai sekasi. Tai pati patyriau ir žinau. Kai gauni, ko siekei, kai išgirsti gerą žodį, tada kyla įkvėpimas, noras žengti pirmyn, tačiau neišmokstam vaikščioti neparkritę, todėl didžiausia jėgą reikia išvystyti tada, kai nesiseka, kai lieki šešėlyje, kai atrodo nebėra jėgų, nei noro, nes tuomet atsitiesę – suvokiam, kad mūsų niekas nesustabdys.

Patinka(4)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *